Lietuvos jūrų muziejaus biologai rugsėjo 24-ąją į tris Lietuvos vandens telkinius išleido apie 6 000 muziejuje išaugintų vijūnų jauniklių. Tai jau trečias kartas, kai muziejuje išaugintos šios į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos žuvys grąžinamos į natūralias jų buveines. Šiemet į gamtą išleistas jauniklių skaičius – didžiausias iki šiol.
Vijūnai (Misgurnus fossilis) Lietuvos jūrų muziejuje dirbtinai veisiami nuo 2021 metų. Pirmą kartą į Lietuvos vandens telkinius jie buvo išleisti 2023-iaisiais – tuomet paleista apie 1 000 jauniklių. 2025 metais į gamtą išleista jau apie 2 000 vijūnų, o šiemet – net 6 000.
Šių metų jaunikliai išleisti į Dumblio ežerą, Naikupės upę ir Smulžiogio ežerą – vandens telkinius, kuriuose yra vijūnams tinkamų buveinių.
„Tai nėra vien žuvų išleidimas į vandens telkinį. Tai ilgalaikis gamtosauginis procesas, apimantis vijūnų veisimą, jauniklių auginimą, jų priežiūrą ir tinkamų buveinių parinkimą. Kiekvienas į gamtą išleistas muziejuje užaugintas vijūnas prisideda prie natūralių šios rūšies populiacijų stiprinimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo Lietuvos vandenyse“, – sako Lietuvos jūrų muziejaus vyresnysis ichtiologas Tadas Poškys.
Žuvis, prisitaikiusi prie sudėtingų sąlygų
Vijūnas – itin įdomi Lietuvos gėlavandenė žuvis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Ši rūšis gerai prisitaikiusi gyventi sekliuose, dumblėtuose, vandens augalais apaugusiuose telkiniuose, kuriuose gali trūkti deguonies. Esant nepalankioms sąlygoms, vijūnas gali praryti atmosferos oro ir deguonį pasisavinti per žarnyną.
Tačiau šie gebėjimai neapsaugo rūšies nuo didžiausios grėsmės – tinkamų buveinių nykimo. Vijūnų populiacijų mažėjimui įtakos turėjo klimato kaita ir XX amžiaus 7–8 dešimtmečiais intensyviai vykdyta melioracija, kurios metu buvo nusausinta dalis šiai rūšiai tinkamų vandens telkinių.
Dar neseniai vijūnas Lietuvoje buvo gana dažna žuvis, paplitusi ežeruose, upėse ir kūdrose. Šiandien didžiausia žinoma jo populiacija yra Nemuno deltoje – vijūnų aptinkama polderiuose, Rusnės apylinkėse.
Svarbi ekosistemos grandis
Pasak T. Poškio, vijūno nykimas svarbus ne tik dėl pačios rūšies išsaugojimo. Kiekviena rūšis ekosistemoje atlieka tam tikrą funkciją, todėl vienos rūšies nykimas gali paveikti ir kitas.
„Anksčiau vijūnų buvo gausu pelkėtose, uždumblėjusiose kūdrose, kuriose kitoms žuvims išgyventi būdavo sudėtinga. Telkiniams patvinus ir išsiliejus, vijūnai patekdavo į kitus vandens telkinius. Ten jie tapdavo maistu plėšrioms žuvims ir taip pernešdavo energiją iš vienų buveinių į kitas, prisidėdami prie mitybinės bazės“, – aiškina ichtiologas.
Jo teigimu, vijūnų nykimas turėtų būti signalas atidžiau pažvelgti į Lietuvos vandens ekosistemų būklę – nykstant vienai ar kitai rūšiai, svarbu susimąstyti, ką darome ne taip, ir siekti išsaugoti sveikas, darniai funkcionuojančias ekosistemas.
