LAIVAS: Valčių denis – laive esanti erdvė virš pagrindinio denio, kur dvi laivo valtys laukia savo užduočių jūroje. Iš abiejų bortų, kulkosvaidžių aikštelės pasirengusios, kai pratybos šaukia į veiksmą. Grįžus į krantą, ginklai ramiai grįžta į saugų laivo arsenalą. Šalia kamino esanti ventiliacijos šachta – tai gyvybės srautas, aušinantis galingus variklius apačioje, palaikantis laivo energiją ir ritmą, net kai jūra verda iššūkiais. 

LAIVAS: Baltijos jūra, nors palyginti maža bei sekli, visada buvo patraukli strateginė vieta. Daug kas minavo jos vandenis, norėdami užblokuoti priešo laivus, kad šie negalėtų plaukti. Jos vandenys vis dar slepia daugybę minų. Ne vieną dešimtmetį čia dar bus vykdomos išminavimo operacijos. Aš buvau čia, su savo įgula, saugodamas šią jūrą, valydamas jos kelius.
LAIVO VADAS: Kelionėse į jūrą būdavo visko – ir džiaugsmo, ir nekantrumo, ir iššūkių.
ARTILERISTAS: O dar ilgesys. Ilgesys šeimos ir artimųjų, kai bangos tęsiasi be galo, o krantai atrodo tokie tolimi.
ELEKTROMECHANINĖS KOVINĖS DALIES VADAS II: Dėl nuolatinių gedimų „Sūduvio“ tarnyba buvo sustabdyta. Tačiau jis nebuvo sunaikintas – laivas perduotas Lietuvos jūrų muziejui, jo istorija tęsiasi.
APRŪPINIMO TARNYBOS VADAS: Džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie „Sūduvio“ istorijos išsaugojimo. Tai – mūsų istorija. Svajoju apie dieną, kai ateisiu čia su anūkais ir parodysiu jiems: „Čia aš buvau, čia pridėjau rankas.“ Noriu, kad laivas gyventų toliau, kad juo galėtų džiaugtis ateities kartos.
LAIVO VADAS: Mes niekada nepamiršime, kaip jūros bangose mūsų „Sūduvis“ mums šnekėjo. Jis šnekėjo savo jūros sagą – stiprią, nesudaužomą, kaip ir jo įgula. Kapitonas leitenantas Vytautas Šakalis kadaise pasakė: „Sūduvis“ išmagnetinimo niekada nepraeitų, nes įgula geležinė.“ Ir būtent ši įgula, jos stiprybė ir ryžtas, buvo tikrasis laivo variklis.
LAIVAS: Aš galbūt ir nebeplauksiu, bet mano siela – šis geležinis ryšys su įgula – visada liks. Ir net kai mano korpusas stovės ramiai, aš būsiu čia, primindamas apie tuos metus jūroje, apie tuos, kurie su manimi plaukė per bangas ir audras.

LAIVAS: Mano tarnyba baigta.

2021 m. laivas baigė tarnybą ir buvo perduotas Lietuvos jūrų muziejui, kuris, pritaikęs jį muziejinei ir edukacinei veiklai, kviečia visuomenę pažinti laivo ir įgulos narių istoriją. Kiekvienam lankytojui tai unikali proga susimąstyti apie jūrinės valstybės vertę ir prisiminti, jog jūrinė kultūra yra neatsiejama mūsų dalis.

Projekto kūrybinė grupė:
Mindaugas Žvirgždys (koncepcijos ir teksto autorius) 
Virginija Rimkaitė (scenarijaus teksto autorė)
Kristijonas Lučinskas (Kompozitorius, garso režisierius) 
Mikalojus Urbonas (pagrindinio veikėjo balsas)
Vitalijus Aleksandravičius (Aprūpinimo tarnybos vadas – laivo bocmanas)
Andrius Kiela (Sistemininkas)
Darius Auškelis (Sistemininkų komandos vadas)
Justas Žaglinskis (Elektromechaninės kovinės dalies vadas I)
Tomas Abromavičius (Elektromechaninės kovinės dalies vadas II)
Edgaras Padimanskas (Virėjas)

LAIVAS: Tiltelis yra aukščiausioje pozicijoje esantis vienas iš laivo denių, kurioje įprastai jūrinį budėjimą (vachtą) vykdo vachtos karininkas ir signalininkas. Šiame denyje buvo išdėstytos navigacinės priemonės bei įranga, pabūklo vizirinė kolonėlė, įrengtos tarnybos vietos tiltelio personalui.
LAIVO VADAS: Po modernizacijos „Lindau“ klasės laivuose tiltelis tapo atviro tipo. Atviro tipo denis jūreiviui – tai vieta, kur susitinka žmogus ir jūra. Čia vakaro vėjas glosto skruostus, o dienos, nakties, lietaus ir sniego iššūkiai tampa kasdienybe. Jūreivis ne tik stebi navigacinius prietaisus, bet ir patiria tikrą jūrinio gyvenimo dvasią. Kiekviena akimirka tiltelyje, stebint vairo kampą ar koreguojant ugnį, primena, kad jūra ne tik baugina, bet ir švelniai apkabina savo nuolatiniais iššūkiais.

LAIVAS: Laive gyvavo ir daugybė nerašytų tradicijų, kurios stiprino įgulos ryšius ir kūrė savitą dvasią. Viena tradicija buvo susijusi su tiltais. Priešais save ir jūs matote tiltą. Jei praplaukiant juo pasitaikydavo pravažiuojantis traukinys, greitosios pagalbos automobilis ar kita specialiųjų tarnybų transporto priemonė, budintis karininkas likdavo įgulai šį tą skolingas. (Pauzė) O, tu kol čia stovi ar pasisekė tau ar likai skoloje? Smulki tradicija, kuri primindavo, kad net griežtų pareigų pasaulyje yra vietos netikėtumams ir broliškam juokui. 

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Signalininkų komandos vadui vachtai pasiruošt. Kartoju: signalininkų komandos vadui pasiruošt“.

SIGNALININKŲ KOMANDOS VADAS (AKUSTIKAS): Stovėdamas tiltelyje, signalininkas tampa jūros budėtoju, dieną ir naktį budriai stebėdamas horizontą. Stebiu aš laivus, matau, kaip jie tolsta ar artėja, ieškau nepastebimų kliūčių, kurios gali slėptis už radaro ribų. Aš tarsi jungtis su praeitimi, kai pirmieji jūreiviai neturėjo radarų ir pasikliovė tik savo akimis ir instinktais. Signalininkas ne tik žvelgia į jūrą, bet ir kalbasi su ja – naudodamas Morzės abėcėlę, šviesos signalai, vėliavos, kurios visada turi būti paruoštos, švarios ir pasirengusios perduoti žinią.

Foninis garsas: ,,Tavo budėjimas baigtas‘‘.

LAIVAS: Vykdant minų medžioklę nakties metu, visos išorinės šviesos būdavo išjungiamos ir degdavo tik pagrindinės žalios esančios ant stiebo ir laivo šonuose. Kiti laivai jau iš tolo galėdavo matyti ir suprasti, kad šitas laivas vykdo minų paieškos funkciją ir turi prisilaikyti saugaus atstumo ar, esant reikalui, apiplaukti patį laivą.

LAIVAS: Laivo viršutiniame denyje esantis bakas – tai ypatinga erdvė. Čia stovi  40 mm kalibro BOFFORS pabūklas, saugantis laivą ir jo įgulą. Šalia pabūklo – špilis, pasiruošęs išmesti inkarą bet kurią akimirką. Bet bakas – tai ne tik viršutinio denio priekinė dalis, čia visos įgulos rikiuotės vieta, kur jūreiviai stoja petys į petį, žvelgdami į horizontą, laukdami naujų iššūkių. Tai vieta, kur stiprybė susilieja su bendrystės dvasia, kur kiekvienas jūreivis jaučia ryšį su laivu, jūra ir savo bendražygiais.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Artileristui darbui su patranka pasiruošti. Kartoju: artileristui darbui pasiruošt“.

ARTILERISTAS: Esu Marius Safonovas, artileristas. Gimęs ir augęs Klaipėdoje, nuo pat vaikystės susijęs su jūra. Mano tėtis buvo jūrininkas, tad šis ryšys natūraliai perėjo ir man. Nors svajojau tapti jūreiviu, pasirinkau kariškio kelią ir dėl to niekada nesigailėjau – jūra man visada buvo artima. Karinių jūrų pajėgų šeimos dalimi tapau, žvelgdamas į uoste praplaukiančius karinius laivus. Po privalomosios tarnybos, nors ir tarnavau sausumoje, pagaliau įgyvendinau savo troškimą tapti kariniu jūrininku. Tai buvo neabejotinas uosto, laivų ir jūrinės atmosferos poveikis, kuris mane traukė nuo mažens.
Mano karjera prasidėjo 2008-aisiais, kai buvau paskirtas į laivą ,,Sūduvis“ artileristo pareigoms. Mano darbas buvo rūpintis patranka – jos priežiūra, eksploatacija ir valdymas įvairiomis sąlygomis. Patrankos Bofors L70 valdymas tapo mano aistra. Nors tai buvo techninis darbas, jis turėjo ir savo žavesio – šaudyti buvo įdomu, o kiekvienas šūvis reikalavo susikaupimo bei patirties. Pamenu, vieną kartą, kai puikiai atlikome pratybas ir sunaikinome medinės valties imitaciją, mano vadas netikėtai įrėmino patrankos sviedinio atplaišą su medine skiltimi – šią dovaną iki šiol saugau kaip ypatingą prisiminimą.
Savo tarnybą pradėjau 2008 metais ir baigiau 2019-aisiais – visus vienuolika metų praleidau tarnaujant ,,Sūduvyje“. Paskutinė kelionė su šiuo laivu buvo taip pat paskutinė jo istorijoje – po pratybų Taline laivas buvo ruošiamas nurašymui, o mes, jo įgula, buvome perkelti į kitus laivus. Šie vienuolika metų tapo ne tik mano tarnybos dalimi, bet ir mano gyvenimo istorijos svarbia dalimi.

Foninis garsas: ,,Tavo budėjimas baigtas‘‘.

LAIVAS: Po artilerijos šaudymo laivo vadas laive garsiai paleisdavo roko. Taip buvo stengiamasi pakelti kolektyvo kovinę dvasią. Išplaukdami iš paskutinio uosto turėjome ir savo dainą, kurią leisdavome per garsiakalbius. Dažniausiai skambėdavo ,,Ilgas kelias“. O štai išplaukiant iš Klaipėdos uosto dainų pasirinkimas kisdavo priklausomai nuo tos dienos nuotaikos. Pavyzdžiui, neretai iš širdies įgula traukdavo ,,Moja man žuvėdra su koja“.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Narams darbui pasiruošti. Kartoju: narams pasiruošt“.

NARAS: Esu Dainius Jurevičius, naras. Mano darbas - gylio paslaptys. Kai panyru į vandenį, jaučiu, kaip pasaulis aplink mane sulėtėja. Po vandeniu viskas įgauna kitokį ritmą – čia laikas teka lėtai, kiekvienas judesys yra svarbus, kiekvienas įkvėpimas jautrus. Mano užduotis – apžiūrėti laivą, patikrinti jo būklę, rūpinuosi laivu.  Neriu į dugną prieš išminavimą, ten, kur akys nebemato, rankos tampa mano akimis, liečiančiomis dugną, bandančiomis suprasti, koks jis – molingas, kietas, akmenuotas ar švelnus. 
Kai ruošiame minų detonaciją, tyliai slystu vandeniu, žinodamas, kad mano rankose – ne tik įgulos, bet ir mano paties saugumas. Vandens šaltis ir tamsa nėra priešai – jie tampa mano sąjungininkais, padedančiais atlikti pareigą. Po vandeniu nėra vietos baimei ar abejonėms, ten telpa tik pasitikėjimas savimi ir savo komanda. Kiekviena akimirka po vandeniu – tai dialogas su stichija, kurioje slypi jūros paslaptis ir mūsų stiprybė.

Foninis garsas: ,,Tavo pareiga atlikta‘‘.

LAIVAS: Vairinė – laivo širdis, kur keturi kariai valdo laivą iš viršutinio kovinio posto. Čia RŽS (reguliuojamo žingsnio sraigto) operatorius, vairininkas, radaro operatorius ir ryšininkas dirba pamainomis, nepertraukiamai valdydami laivą jūroje. RŽS operatorius reguliuoja sraigtų mentės kampą, kontroliuodamas greitį ir manevringumą. Naudojant elektrines pavaras leidžia laivui judėti tyliau ir taupiau, sumažinant degalų suvartojimą ir vibraciją, ypač tai svarbu minų medžiojimo metu.

VAIRININKŲ NAVIGATORIŲ KOMANDOS VADAS: Esu Andrius Riauka, nuo 2004-ųjų iki 2007-ųjų vadovavau vairininkų navigatorių komandai. Vairininkas – tai karys, kuris rūpinasi laivo vairo plunksnų darbu, nukreipdamas laivą numatytu kursu. Jis neprivalo žvilgčioti už iliuminatoriaus, nes jo pagrindinis tikslas – išlaikyti kursą. Vachtos karininkas, nurodo kryptį, o vairininkas tiksliai vykdo nurodymus. Radijo lokacijos sistema – radaras – stebi aplinką, atvaizduodama artimiausius objektus. Ši sistema leidžia vachtos karininkui matyti bendrą situaciją, atpažinti laivus ar kitus objektus, užtikrinti saugų prasilenkimą ir išvengti avarijų.
Visuomet svajojau tapti jūreiviu. Nuo vaikystės mane traukė jūra, todėl baigęs pagrindinę mokyklą įstojau į Klaipėdos laivininkų mokyklą, kur studijavau 1992–1996 metais. Po studijų turėjau atlikti praktiką civiliniame laivyne, tačiau vietų trūko, todėl gavau šaukimą atlikti privalomąją tarnybą kariniame laivyne. Ten mane taip įtraukė – jūrų tarnyba pasirodė tikrai patraukli. Po keturių mėnesių privalomosios tarnybos man pasiūlė likti, ir aš, nedvejodamas, sutikau.

LAIVAS: Navigatorinė – tai patalpa, kurioje susitelkę gyvybiškai svarbūs prietaisai: GPS sistema, tiksliai nustatanti laivo koordinates, echolotas, matuojantis gylį, lagas, stebintis greitį, ir girokompasas, rodantis kryptį. Čia susitinka technologijos, leidžiančios laivui saugiai plaukti bet kurioje pasaulio vietoje.

LAIVO VADAS: Radijo patalpa – tai vieta, kur mezgami ryšiai tarp laivų ir kranto stočių. Čia pranešimai perduodami žodžiu ar raštu, užtikrinant saugumą ir konfidencialumą. Į šią erdvę gali patekti tik turintys slaptumo žymą, o prieigą patvirtina laivo vadas.

LAIVAS: Esame pagrindiniame valdymo poste – tai vieta, kur jūroje vadovaujama minų medžioklei. Medžiojimo metu vadovauja minų paieškos vadovas, o prie konsolės susitelkę  du kariai skrupulingai seka jūros dugną, ieškodami paliktų minų, bombų ar kitų pavojingų radinių. Kai aptinkamas įtartinas objektas, vadovas sprendžia, ar siųsti robotą į gelmes. Vachtos, arba kitaip – budėjimo, karininkas stebi laivo navigaciją, vėjo kryptį, vandens sroves. Jis palaiko ryšį su kitais laivais, o kariai kompiuterio ekrane žymi surastus povandeninius objektus. Keturių valandų budėjimo vachta keičiasi – vieni eina ilsėtis, kiti stoja toliau medžioti jūros paslaptis.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Prie dešinio borto robotą nuleidimui į vandenį paruošt, akustikui darbui pasiruošti. Kartoju: akustikui darbui pasiruošt“

AKUSTIKAS: Aš esu Andrius Galdikas. Tarnavau laive nuo 2008 metų iki paskutinių jo tarnybos dienų. Pradėjau kaip akustikas, vėliau tapau signalininkų komandos vadu. Akustiko darbas – rūpintis povandeniniais robotais PAP 104. Aš prižiūrėjau, įkraudavau, paruošdavau juos darbui pagal griežtą tvarkaraštį. 
AKUSTIKAS: Minų paieška ne visada būdavo sėkminga. Kartais ištisas dienas stebi sonaro ekraną, bandai atpažinti, ar po vandeniu esantys objektai – minos, ar tai tiesiog akmenys. Šis darbas – kantrybės išbandymas. Sonaras – mūsų akys jūros gelmėse, bet tik tada, kai ekrane pasirodo potenciali mina, visiškai pasikeičia įgulos nuotaika. Prasideda tikrasis veiksmas. Didžiausias apdovanojimas – kai surandam miną ir sėkmingai susprogdinam. Tai būdavo akimirka, kurią visa įgula prisimindavo kaip pergalę.

Foninis garsas: ,,Tavo misija baigta‘‘.

LAIVAS: Žmonėms atrodo, kad jūra jau švari, kad jau nieko nebėra. Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais Baltijos jūroje buvo įrengta apie 170 tūkst. minų ar kitų sprogstamųjų įtaisų. Nors labai daug valymo darbų atlikta, kad laivai ir žmonės galėtų jaustys saugiai. Iki šiol didelis kiekis sprogmenų yra išlikęs jūroje ir kelia pavojų.

LAIVAS: keliaukime į kitą kovinį postą.

LAIVAS: Priešais jus magistralinis koridorius – tai laivo arterija, jungianti laivo erdves. Iš čia galima patekti į gyvenamas patalpas, kajutes, prausyklas, sonaro patalpą ir proviziją, net ir į žemesniuose deniuose esančius kubrikus. Koridoriuje yra medinė spinta – arsenalas, kur laikomi automatai, pistoletai, signalinės raketos, šoviniai. Greta – gesintojų įranga: kvėpavimo balionai, gesintuvai ir nedegūs kostiumai. Kai laivas pasineria į jūros platybes, čia, koridoriuje vyksta įgula išskirstymas į budėjimus, pasiruošimas iššūkiams.

LAIVAS: Dešinėje pusėje yra puskarininkių kajutkompanija – ramybės oazė, kur aukštesnieji seržantai ir puskarininkiai trumpam pabėga nuo laivo ritmo, išgeria kavos ir pailsi. Dienos metu, pagal laivo tvarkaraštį, čia susirenka įgulos nariai trumpoms pertraukėlėms. Tačiau, kai prasideda minų medžiojimas, šis kambarys tampa saugiu prieglobsčiu – įgula čia apsistoja dėl saugumo, būdami virš vaterlinijos būna pasirengę bet kokiam netikėtumui.

LAIVAS: Šalia puskarininkių kajutkompanijos yra Karininkų kajutkompanija, kurioje alsavo laivo dvasia. Čia poilsiui susirinkdavo karininkai, bet viena taisyklė buvo šventa – niekas nedrįsdavo sėsti į laivo vado vietą. Karininkai, viršilos, likę jūreiviai – visi turėjo savo erdvę, tačiau vado kėdė buvo ypatinga. Jei kas nors pamiršdavo šią nerašytą taisyklę ir drįsdavo atsisėsti, ne tik raudonuodavo iš gėdos, už tai laukdavo įgulos sugalvotos bausmės. Vado kėdė mums visiems buvo priminimas apie pagarbą ir tvarką laive.

LAIVAS: Laivas slepia savyje daugiau nei tik mechaniką – kiekvienas jo kampelis turi savo ypatingą paskirtį. Pavyzdžiui ABC patalpa. Kasdien tai tiesiog vieta karininkų higienai, tačiau esant grėsmei, ši patalpa tampa filtru, per kurį pereina kiekvienas įgulos narys, į laivą sugrįžęs po kontakto su atominio, biologinio ar cheminio ginklo pavojumi. Pirmiausia – individualus švarinimas, dezaktyvacija milteliais, tada – dušas. Tik tada karys gali sugrįžti į saugų laivo prieglobstį.

LAIVO VADAS: Kiekvienas laivo vadas turėjo savo vienvietę kajutę, mano, Rimanto Preimanto, tarnaujant „Sūduvyje“ 2005–2014 metais, kajutės durys visada buvo atviros. Nesvarbu, ar karys norėjo pasikalbėti apie asmeninius rūpesčius, ar reikėjo spręsti tarnybos klausimus, durys niekada nebuvo uždarytos. Juk vadui reikia ne tik vadovauti, bet ir girdėti.
Laivo vado našta – sunki, nes esi atsakingas už viską: įgulą, laivo saugumą, ginkluotę. Vienas laivo vadas visko nesukontroliuos, tam šalia yra karininkai, bet galutinis sprendimas krenta ant mano pečių. 
Mano istorija prasidėjo toli nuo jūros. Gimiau Baisogaloje, Radviliškio rajone – mažame miestelyje, apie 200 kilometrų nuo jūros. Iki tol jūrą mačiau tik per trumpas vasaras, kartą per metus. Bet viskas pasikeitė 12 klasėje, kai tėvukas pastebėjo laikraštyje skelbimą, kviečiantį jaunuolius į atranką į Vokietijos Jūrų karo akademiją. Vokiečių kalbą mokiausi mokykloje, todėl nusprendžiau pabandyti. Jūra atrodė tolimas pasaulis, bet, kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Įstojau, ir gyvenimas pradėjo nebesiskirti nuo bangų ir vėjų.
Mokslai Vokietijoje buvo nelengvi. Pirmą kartą nepavyko išlaikyti kalbos egzamino – buvau grąžintas atgal. Bet aš stengiausi ir grįžau patobulėjęs. Antrą kartą egzaminą išlaikiau puikiai ir baigiau Karinių jūrų pajėgų akademiją Vokietijoje kaip vienas geriausių užsienio studentų, buvau apdovanotas už pasiekimus. Įdomu, kad būtent Vokietijoje pirmą kartą užlipau ant laivo „Sūduvis“. Tada buvau dar kariūnas, jaunas studentas, bet netrukus šis laivas tapo mano tarnybos namais. Kai baigiau mokslus, „Sūduvis“ laukė manęs kaip senas draugas. Taip ir prasidėjo mano kelionė jūroje, be kurios dabar savo gyvenimo net neįsivaizduoju.

LAIVAS: kilkime į viršutinį denį.

LAIVAS: 2 kubrikas – jūreivių prieglobstis. Čia, už storų laivo sienų, jie valgė, juokavo ir praleido didžiąją laiko dalį. Kai būni jūroje, laikas eina jos ritmu ir tempu. Būna, budėjimo metu laikas bėgte bėga, o kartais, žiūrint į bekraščius tolius su nekintančiu vaizdu, rodos, ir viskas stovi vietoje. Laisvu nuo budėjimo metu laikas judėjo taip pat – tarsi nuo jūros valios. Tad jei laikas stodavo, įgulos nariai nevengdavo papokštauti ar dar kaip nors paįvairinti savo kasdienybę. Pavyzdžiui, jei kažkas pramiegodavo savo budėjimą ar užmigdavo budėjimo metu, toks neapdairumas niekada neapsieidavo nepastebėtas. Tada ir prasidėdavo pokštai. Dažnai markeriu ant miegančiojo veido būdavo nupiešiami „menininko“ fantazijos kūriniai.

SISTEMININKAS: Buvo paprotys, kad prieš kelionę niekas nesiskusdavo barzdos – kaip įžadas prieš jūrą, tarsi jūreivio pagarba. Nes kas galėtų žinoti, kaip susiklostys kelionė? Bocmanas ne kartą pasakojo, kaip nusiskutę jūreiviai sutikdavo audras ir neramią jūrą, tarsi pati jūra juos bausdavo už drąsą.