LAIVAS: 2 kubrikas – jūreivių prieglobstis. Čia, už storų laivo sienų, jie valgė, juokavo ir praleido didžiąją laiko dalį. Kai būni jūroje, laikas eina jos ritmu ir tempu. Būna, budėjimo metu laikas bėgte bėga, o kartais, žiūrint į bekraščius tolius su nekintančiu vaizdu, rodos, ir viskas stovi vietoje. Laisvu nuo budėjimo metu laikas judėjo taip pat – tarsi nuo jūros valios. Tad jei laikas stodavo, įgulos nariai nevengdavo papokštauti ar dar kaip nors paįvairinti savo kasdienybę. Pavyzdžiui, jei kažkas pramiegodavo savo budėjimą ar užmigdavo budėjimo metu, toks neapdairumas niekada neapsieidavo nepastebėtas. Tada ir prasidėdavo pokštai. Dažnai markeriu ant miegančiojo veido būdavo nupiešiami „menininko“ fantazijos kūriniai.

SISTEMININKAS: Buvo paprotys, kad prieš kelionę niekas nesiskusdavo barzdos – kaip įžadas prieš jūrą, tarsi jūreivio pagarba. Nes kas galėtų žinoti, kaip susiklostys kelionė? Bocmanas ne kartą pasakojo, kaip nusiskutę jūreiviai sutikdavo audras ir neramią jūrą, tarsi pati jūra juos bausdavo už drąsą.

LAIVAS: 40-ies žmonių įgulos kasdienybę nuolat lydėjo du kuklūs kokai, nuolat besisukantys kambuze ir besistengiantys, kad visi būtų pamaitinti laiku. Nuo ryto iki nakties įgula maitinosi karštais valgiais: pusryčiai, pietūs, vakarienė ir naktipiečiai – 4 kartus per parą. Įgula maitinta dvejomis pamainomis. Krante pietūs būdavo duodami tik užsisakiusiems, o vakarienė – tik budėtojams.

VIRĖJŲ KOMANDOS VADAS: Pirmoji pamaina pusryčius valgė auštant – 6.30, o antroji sulaukė septintos. Vėliau – vidurdienis ir pietų patiekalai, o vakare, 17.30 ir 18 val.,  denius užliedavo vakarienės kvapas. Dienos pabaigoje, 23.30 ir 12 val. nakties,-  naktipiečiai, tarsi tylus atsisveikinimas su prabėgusia diena.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Virėjų komandai pasiruošti. Kartoju: virėjų komandos vadui pasiruošt‘‘.

VIRĖJŲ KOMANDOS VADAS: Esu Edgaras Padimanskas virėjų komandos vadas. Tarnavau „Sūduvyje“ nuo 2018 m. iki pat pabaigos, kai laivo gyvastis jau pamažu blėso. Kiekviena diena jūroje buvo kitokia – neramios bangos keitė mūsų stalą ir kasdienį rėžimą. Krante gamindavome tik 15-kai žmonių, čia galėjom žaisti su skoniais ir improvizuoti. Tačiau kai laivas savaitę ar ilgiau supdavosi bangose, neretai reikėdavo pasukti galvą, ieškant sprendimų, kad 40-ies žmonių įgula būtų sočiai pamaitinta. Aš buvau už tai atsakingas. Laikėmės kariuomenės nustatytų normų, meniu likdavo tas pats – grikiai, košės, kepsniai. Paprasti, tačiau sotūs ir maistingi patiekalai.

Foninis garsas: ,,Tavo tarnyba baigta‘‘.

LAIVAS: Nusileidę į apatinį denį, atsiduriame mašinų skyriuje – vietoje, kur laivo širdis plaka galingiausiu ritmu. Dabar čia ramu, mano viduje rasite du išskirtinius Maybach kūrinius – MTU variklius. Vokiečiai turėjo tradiciją – duoti vardus varikliams. „Sūduvio“ varikliai taip pat turi vardus  – pirmasis  Bianca, antrasis Silvia. Kiekvienas jų turi 16 cilindrų ir generuoja po 2600 arklio galių. Šie varikliai yra mano varomoji jėga. Išvystau net 16-os mazgų, arba ~30-ties km/h, greitį. Tiesa, plaukiant maksimaliu greičiu, kas valandą sudegindavau apie 700 litrų dyzelinio kuro. Plaukdamas ramia eiga prireikdavo apie 200 litrų. Viskas čia pulsavo gyvenimu.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Elektromechaninės kovinės dalies vadui pasiruošti. Kartoju: elektromechaninės kovinės dalies vadui pasiruošt‘‘.

ELEKTROMECHANINĖS KOVINĖS DALIES VADAS I: Iš tiesų mūsų darbas buvo nematomas. Jei dirbome gerai, niekas net nesusimąstydavo, kad egzistuojame. Bet jei kas nors nepasisekdavo – viskas pajuntama akimirksniu. Tai panašu į kambuzą – jei valgis blogas, tai per kelias minutes visi būna nepatenkinti. Lygiai taip pat ir su mumis – gedimas elektros tiekimo sistemoje arba sugedęs vamzdis galjune greitai primindavo įgulai apie mūsų buvimą. Esu Justas Žaglinskis, paskutinis elektromechaninės kovinės dalies vadas laive „Sūduvis“, tarnavau nuo 2018 m. iki 2019 m.  Užaugau Šiaulių rajone, Gruzdžių miestelyje. Stojau į aukštojo mokslo studijas Klaipėdoje – patiko miestas. Studijavau Laivų energetinių įrenginių eksploataciją arba (kitaip) laivo mechaniko specialybę Klaipėdos universitete ir pasirinkau mokslininko kelią. Tik po to priėmiau sprendimą tarnauti laive. Civilinė laivyba nesužavėjo, kur kas labiau masino karinė laivyba ir karo laivai, nes buvau baigęs jaunųjų karininkų kursus. Norėjau po bakalauro, bet aplinkybės nesusiklostė. Kai aplinkybės vėl pasikeitė, nupūčiau dulkes nuo jaunesniojo karininko diplomo. Buvo pasirinkimas tarp komfortiškesnių patrulinių laivų, bet aš nusprendžiau pradėti karjerą „Sūduvyje“. 
ELEKTROMECHANINĖS KOVINĖS DALIES VADAS II: O aš esu Tomas Abromavičius, laivo „Sūduvis“ elektromechaninės kovinės dalies vadas, tarnybą atlikęs nuo 2009 m. iki 2013 m. Būdavo, išplaukdavome mėnesiui ir ilgiau. Rimtai jūrlige nesirgdavau, galvą paskaudėdavo, valgyti norėdavosi, ir tiek. Tą ligą kiekvienas skirtingai išgyvena. Prisimenu, per didelį bangavimą traškėdavo visa mediena, panašiai kaip jachtose. Kai didelis štormas, apimdavo baimės jausmas, kad sulūš.
ELEKTROMECHANINĖS KOVINĖS DALIES VADAS I: Paskutinė ilga kelionė iš Talino buvo sunki. Gedimai sekė vienas kitą, o laivas, rodės, iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti. Tarpinis oro aušintuvas leido vandenį į cilindrus, gedo vairas, sraigtai stipriai vibravo. Net ir ką tik po remonto išplaukę į jūrą turėjom e beveik gaisro atvejį – buvo prarastas sandarumas tarp turbo kompresoriaus ir išmetimo kolektoriaus, o tai sąlygojo tepimo alyvos patekimą ant iki raudonumo įkaitusio kolektoriaus. Tas kartas buvo paskutinis. Nuspręsta, kad „Sūduvis“ turi ilsėtis.

Foninis garsas: ,,Jūsų budėjimas baigtas‘‘.

LAIVAS: Mano dienos buvo suskaičiuotos. Senas ir pavargęs, pagaliau pailsėjau.

LAIVAS: Keliaukime link kambuzo.

LAIVAS: Čia Energetinio gyvybingumo postas (EGP) yra valdymo centras, kurio svarba išryškėja kritinėmis akimirkomis. Čia priimami sprendimai, galintys lemti laivo likimą, kai kyla gaisras ar prasiveržia vanduo. Nuolatinė įrenginių priežiūra ir remonto darbai tampa kasdienybe, o atliekami netikėti remonto darbai dažnai nulemia gyvybingumą jūroje. Šalia nedidelės dirbtuvės su įrankiais ir atsarginėmis dalimis gali tapti paskutine viltimi gedimo atveju. Budinti tarnyba stebi ir kontroliuoja mechanizmų būklę, o laivo avarinės signalizacijos akimirksniu perspėja apie pavojus.

LAIVAS: Esame pirmajame kubrike – dabar ši vieta atrodo kitaip nei tada, kai dar plaukiau per vandenis. Šioje jaukioje patalpoje kadaise gyveno devyni įgulos nariai, jų lovos, spintelės ir paprastas stalas. 1999 metais, kai laivas sugrįžo į Lietuvą, čia apsigyveno įvairių kovinių dalių privalomosios tarnybos kariai. Tačiau laikui bėgant, dėl saugumo jie buvo perkelti giliau į laivo vidų, į antrąjį kubriką. Vėliau šią vietą užėmė elektromechaninės kovinės dalies kariai – strategiškai patogesnė pozicija, nes mašinų skyrius buvo visai šalia. Įgulos nariai čia leisdavo laisvalaikį, ilsėdavosi, pietaudavo. Kadangi tai laive daugiausiai erdvės turinti patalpa, dažniausiai čia vykdavo įgulos susirinkimai aptarti darbinius klausimus.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Sistemininkų komanda į vietas, sistemininkų komandos vadui ir sistemininkui pasiruošt. Kartoju: sistemininkų komandos vadui ir sistemininkui pasiruošt‘‘.

SISTEMININKAS: Gyvenimas jūroje gražus, jeigu tavęs nekamuoja jūros liga. Dėl bangavimo ir kvapų atsirandanti liga, dėl kurios 3–4 dienas nesinori nei valgyti, nei gerti, tik pykina. Ir dabar, stovėdami laive, jūs turbūt jaučiate tą kvapą, kuris per daugelį metų įsigėrė į laivo sienas – tai dyzelio ir tepalo aromatas.
SISTEMININKŲ VADAS: Kai bėgdavai prie borto, visi sakydavo: „Laikykit Kielą, kad neiškristų už borto!“.
SISTEMININKAS: Aš esu Andrius Kiela, tarnavau laive „Sūduvis“ sistemininku aštuonerius metus. Tarnybą „Sūduvyje“ pradėjau 2006 metais kaip privalomosios karo tarnybos karys ir 9 mėnesius ėjau motoristo pareigas. Po poros mėnesių 2007 metais pradėjau profesionalią tarnybą. Pirmas atėjimas į laivą po tų kelių mėnesių miške - ir viskas apsisuko 180 laipsnių, visiškai kita tarnybos specifika. O paskui tas ,,Sūduvis‘‘ taip ,,prikibo‘‘, kad nesinorėjo niekur kitur eiti. Mane nuo jūros ligos gelbėdavo tik vaistai ir pirmajame kubrike esanti ramybė. Šioje laivo dalyje bangavimas buvo silpniausias – taip sutapo, kad čia ir gyvenau.
SISTEMININKŲ VADAS: Esu Darius Auškelis, sistemininkų komandos vadas. Mano tarnyba karinėse jūrų pajėgose prasidėjo 1998 metais, kai buvau pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą. Kadangi turėjau jūrinį išsilavinimą, tai buvo mano bilietas į laivyną. Po pusmečio tarnybos, 1999 metais gavau pasiūlymą iš būsimojo laivo EMKD vado prisijungti prie naujai formuojamos „Sūduvio“ įgulos. Tarnavau „Sūduvyje“ nuo pat jo kelionės pradžios 1999 metais iki pat laivo išleidimo į atsargą su ketverių metų pertrauka. 2021 metais man teko paskutinį kartą nuleisti laivo vėliavą. Buvo nelengva atsisveikinti su laivu, kai jam atiduota tiek daug metų. Laivas tapo didele mano gyvenimo dalimi. Buvau pavaldus elektromechaninės kovinės dalies vadui (EMKDV), o man – sistemininkas.
SISTEMININKAS: Aš.
SISTEMININKŲ VADAS: Taip, dirbome kartu. Andriui visad buvo – neduok pavalgyti, duok pakalbėti. Bet dirbome susikaupę, tvarkėmės su paskirtomis užduotimis ir iškilusiais iššūkiais.
SISTEMININKŲ VADAS: Turėjau seną, vokišką knygutę, kurią laikydavome EGP (energetinio gyvybingumo poste). Joje buvo pavaizduotos visos sistemos – vandens, kuro, oro, tepalų – tai buvo tarsi mūsų biblija. Ši knygelė matė daugiau gyvenimo nei kai kurie mūsų įgulos nariai.
SISTEMININKAS: Talpyklos „Sūduvyje“ buvo gyvybiškai svarbios: kuro tilpdavo 32,6 tonos, tepalų – 1,25 tonos, o gėlo vandens – 12,5 tonos. Ilguose plaukiojimuose vandenį reikėjo taupyti – tik virėjai, medikai ir motoristai galėjo naudotis dušais dėl darbo pobūdžio. Kiti turėjome apsieiti be jų. Bet kažkaip nesureikšminome to. Laivas buvo jaukus. Kai pagalvoju apie tuos laikus, atrodo, kad „Sūduvis“ buvo kaip pirmoji meilė – tokios meilės nepamiršti.

Foninis garsas: ,,Jūsų budėjimas baigtas‘‘.

LAIVAS: keliaukime.

LAIVAS: Šalia pirmo kubriko yra mažas kambarėlis – narų patalpa. Kai laivas leisdavosi į ilgesnius plaukiojimus, trukusius net tris mėnesius ar ilgiau, narų komanda prisijungdavo prie įgulos. Patalpoje buvo laikoma visa jų įranga: suspausto oro balionai, kvėpavimo reguliatoriai, nardymo kostiumai ir kitos gyvybiškai svarbios priemonės. Narai buvo atsakingi už inkarinių minų, torpedų ir dugninių minų neutralizavimą. Be to, jie atlikdavo gelbėtojų funkcijas, jei kas nors netyčia iškristų už borto. Ši vieta laive buvo jų, tarsi mažas uostas, į kurį nuolat grįždavo iš vandens gelmių.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Aprūpinimo tarnybos vade priėmimui pasiruošk. Kartoju: aprūpinimo tarnybos vade priėmimui pasiruošt‘‘.

APRŪPINIMO TARNYBOS VADAS: Esame pagrindiniame denyje, nemažai čia laiko praleista. Aš Vitalijus Aleksandravičius laivo bocmanas – dešimt metų buvau šio laivo dalimi, nuo pat 1999-ųjų, kai jį parplukdėme į Lietuvą.

APRŪPINIMO TARNYBOS VADAS: Pasiilgstu tos jaunystės, tada jautėmės nemirtingi, viskas buvo įdomu, linksminomės, bet žinojome vienas kito ribas ir jų neperžengėme. Jūroje buvome ne tik jūreiviai, bet ir dėl bendro tikslo besistengianti komanda, surišta darbais ir tikėjimu tuo, ką darome.  Kai kas nors neatlikdavo savo darbo, tai paliesdavo mus visus – vieno aplaidumas galėjo pakirsti penkių ar šešių žmonių pastangas. Sąžiningai ir atsakingai atlikti pareigas buvo tarsi nerašyta taisyklė, kurią visi jautėme giliai širdyje. Čia nebuvo vietos simuliuoti. Laivas buvo mūsų namai, o jūra – tai, kas mus jungė.

Foninis garsas: ,,Tavo tarnyba baigta‘‘.

LAIVAS: keliaukime link laivagalio.

LAIVAS: Priėjome laivagalį, vadinamąjį jutą. Čia ilsisi du povandeniniai robotai, laukdami, kol bus paleisti į gilią, paslaptingą jūrą. Jų užduotis – panerti į tamsą, kur žmogaus akis niekada nepasieks, ir atpažinti, kas slepiasi dugne. Ant juto įsitaisęs kranas lyg ranka švelniai nuleidžia juos į vandenį, o vėliau atsargiai, be skubos, grąžina į saugią vietą. Šis kranas – ne tik įrankis, bet ir tiltas, jungiantis skirtingus pasaulius: laivą ir jūros gelmes, laivą ir išorinį pasaulį. Kranas kėlė į laivą maisto atsargas, nukeldavo valtis nuo valčių denio, plaustus ar kitus sunkius daiktus.

APRŪPINIMO TARNYBOS VADAS: Laivo prišvartavimas – menas, kuriame visada dalyvaudavau: stebėjau nuo denio, pranešdavau, kada artėjame per arti. Vis dėlto net ir labiausiai patyrę vadai paliko ženklą – nedidelį įlenkimą laivo priekyje. Visi „Sūduvio“ laivo vadai žinojo, kuris įlenkimas buvo jų, ir pasakodavo apie tai su šypsena.

LAIVAS: Kiekvienas įlenkimas – tai nebyli istorijos žymė. Laivai, kaip ir žmonės, neša savyje visų praeities akimirkų svorį. Tačiau kartu – kiekvienas smūgis, kiekviena žymė, kiekviena rami diena jūroje prisijungia prie didžiojo istorijos vandenyno, kur kiekvienas įvykis – banga, paliekanti savo žymę ant amžinybės krantų.

LAIVAS: keliaukime į laivo vidų.

PROLOGAS: Šiandien leisitės į „JŪROS SAGOS“ pasakojimą – tai garso kelionė laiku, nukelianti į laivo-muziejaus M52 „Sūduvis“ gyvenimą. Ši garso patirtis pasakoja apie laivo istoriją, jo misiją bei nuotykius jūrose. Laivas, kaip personažas, kvies pažinti savo praeitį – nuo tarnybos Vokietijoje iki atvykimo į Lietuvą. Kelionės garsinis pasakojimas sudarytas iš specialiai kiekvienai erdvei sukurtų edukacinių scenų, o judėjimo kryptį brėš laivas, pasakojantis, kur turėsite keliauti. Laivo erdvėse atgims žmonių balsai – tai įgulos nariai, kurie pasakos apie save ir tarnybą laive. 
Užsimerk.  Įkvėpk, iškvėpk. Atsimerk, dabar tu laivo įgulos narys.

LAIVAS: prieš jus – aš, laivas. Pastatytas 1958 m. Brėmeno Burmesterio laivų statykloje, iš pradžių tarnavau Vokietijos kariniame laivyne, tuomet mane vadino „Koblenz“. 
Mano pilka spalva nudažytas korpusas gali sukelti įspūdį, jog esu metalinis, nors iš tiesų, esu medinis, karinis ,,Lindau“ klasės laivas. Braziliško ąžuolo korpusas, raudonmedžio apdaila, ir iš natūralaus tikmedžio pagaminti deniai. Nepigus aš laivelis. Visi įrenginiai tuo laikmečiu buvo patys naujausi. Tikriausiai todėl tiek ilgai ir tarnavau. Kyla klausimas, o kodėl tai svarbu? Mediena ir nemagnetinis metalas leidžia man išvengti magnetinių minų keliamo pavojaus. Kol dar plaukiojau jūrose ir vandenynuose, ieškojau gelmėse nugulusių minų – tai mano misija! 
1999 metų gruodžio pradžia, Baltijos jūroje siautėja uraganas Anatolijus, bangos kyla į 5-6 metrų aukštį, tuo metu iš Vokietijos į Klaipėdą, plaukiu link uosto, kuris taps mano naujais namais. Pamenu, buvo labai tamsu, bangos ritosi virš laivo, o laivo galas nuolat panirdavo po vandeniu,  vanduo mus supo iš visų pusių. Šią audrą įveikę pasiekėm Lietuvos krantus ir tapau  aš „Sūduviu“, pradėdamas tarnybą Lietuvos kariuomenės Karinėse jūrų pajėgose.

LAIVAS: kviečiu užlipti ant denio.