Painios Lietuvos jūrų muziejaus ištakos 

Vienas lankomiausių šalyje muziejų kūrėsi etapais – žingsnis po žingsnio – ir ne visada buvo toks, kokį mes įpratę matyti šiandien, ne visada buvo kur yra dabar – Kopgalyje. 

Jūrų muziejus išaugo iš Klaipėdos kraštotyros muziejaus. Pasigilinus į daugiau nei pusės amžiaus praeitį aiškėja, kad Kopgalio tvirtovės (Nerijos forto) virsmas į jūrų muziejų buvo suplanuotas gerokai anksčiau iki oficialaus Klaipėdos jūrų muziejaus įsteigimo 1975 m. spalio 1 dieną. Ši data yra kelrodė muziejaus kelyje link įsikūrimo Kopgalyje. Ji pasimetė tarp popierių ir nutarimų, liko primiršta, neakcentuota, retai minima šalia didingosios Klaipėdos jūrų muziejaus ir akvariumo atidarymo 1979 m. liepos 28 d. Nerijos forte datos.

Šioje parodoje norime praskleisti mažiau žinomus ar atsimenamus Lietuvos jūrų muziejaus istorijos puslapius. Kas vyko Klaipėdos kraštotyros muziejaus Jūrų skyriaus namelyje, pažymėtame 14 numeriu, Herkaus Manto gatvėje, kas buvo pagrindiniai muziejaus kūrėjai, kas klojo pamatus svajonei Kopgalyje.

Mažai kas žinoma apie mūsų protėvių santykius su jūra, gerokai primiršta lietuviškojo laivyno kūrimosi istorija prieškariniais metais. Sulyginę praeitį su dabartimi, mes dar aiškiau pamatysime milžiniškus šių dienų laimėjimus, nepaprastus augimo tempus. [...] Ne mažiau svarbu ir surinkti muziejui eksponatus. Šiam darbui prie miesto Kraštotyros muziejaus atidarytas Jūrų skyrius.

(Každailis, A. Muziejaus rūpesčiai, Žvejys, 1971 m. balandžio 23 d., Nr. 2)

Namelis (H. Manto g. 14) ir miesto jūrinis pasakojimas

Pokariu, kad ir sovietinio režimo sąlygomis, 1949 m. Klaipėdos kraštotyros muziejaus atkūrimas pratęsė Klaipėdos krašto muziejaus (1924 m.) tradiciją. Kaip įprasta, muziejus reprezentavo ideologinį miesto ir jo aplinkos istorijos pasakojimą. 7-ajame dešimtmetyje muziejuje papūtė jūrų vėjai. Muziejaus direktorės Bronės Elertienės įsakymu 1967 m. įkuriamas Jūreivystės skyrius, jam vadovauti paskiriamas kraštotyrininkas Vytautas Kaltenis. Nuo 1970 m. rugsėjo 1 d. skyriaus vadovo pareigas perėmė spėjęs Klaipėdoje pagarsėti jaunas istorijos mokytojas Aloyzas Každailis. Jūreivystės skyrius, vadovaujant Kėdainių apskrityje užaugusiam Aloyzui (vos trys darbuotojai, įskaitant valytoją), buvo perkeltas į atskiras patalpas – į „namelį“ Klaipėdos centre Herkaus Manto g. 14. Būsimo jūrų muziejaus vizija čia įgavo pradines formas, čia būrėsi suinteresuotų žmonių bendruomenė, kuriai rūpėjo uostamiesčio jūrinis pasakojimas.

Tai Klaipėdos miesto centras, svarbiausioji Herkaus Manto gatvė, o joje, antai, stūkso neišvaizdus dviaukštis namelis, pažymėtas 14-uoju numeriu. Jis, siauras ir aukštas, priedo dar ir kreivas, lipte prilipęs prie gretimo, daug stambesnio pastato, man primena ne pagal metus ištįsusį, kompleksuotą paauglį berniokėlį, ieškantį prie ko prisišlieti. [...] Devynerius metus nuo 1970-ųjų rugsėjo varsčiau to namelio duris, pergyvenusias karą, krašto ir miesto istorijos vingius, kažin kelis šeimininkus bei įnamius.

(Každailis, A. Smagios sunkios dienos, 2009 m.)

Kaip atsiranda muziejus

Geriausiai apie tai papasakojo jo kūrėjas Aloyzas Každailis. Jo žodžiai atgaivino gyvą sudėtingo kūrybinio proceso paveikslą. Muziejaus kūrimo kelyje reikėjo pasitelkti ne tik asmeninį vadybinį talentą, bet ir sutelkti bendraminčių pagalbininkų būrį. Pirmieji į pagalbos šauksmus atsiliepė jūrų kapitonas Žvejybos uosto vadas Vilius Pakalniškis, biologas mokytojas Benediktas Gaižauskas, uosto locmanas Feliksas Rimkevičius, žurnalistas Venantas Butkus. Pirmaisiais metais šalia A. Každailio darbavosi mokslinė bendradarbė Olga Abramčikaitė. 1973–1975 m. į Jūros skyriaus kolektyvą įsijungė istorikai Irena Radinaitytė-Mačiulaitienė ir Jonas Stabinis, ichtiologas Eugenijus Buivydas, biologas Algirdas Stankevičius ir taksadermistas Alvydas Laurinavičius. 1976 m. – istorikas Edmundas Mačiulaitis ir biologas Arūnas Grušas. 1978 m. – ilgametė jūrų muziejaus vyr. fondų saugotoja Rūta Mažeikienė. 1979 m. – būsimoji muziejaus direktorė Olga Žalienė. 

1970-ųjų rugsėjis. Užsiverčiu ant sprando darbų rutinos pavalkus, nė iš tolo nenumanydamas, koks kelias manęs laukia. Užteko, kiek žinojau: kitų metų Žvejo dienai liepos 11-ąją namelis turi būti suremontuotas, jūrinių eksponatų pririnkta, ekspozicija įruošta.[...] Pirmas tvirtą pagalbos ranką ištiesė kapitonas Vilius Pakalniškis. Būtum jį pamatęs, mielas skaitytojau, - šimtaprocentinis jūrininko etalonas! Regis, įmanytum pasodinti ekspozicijos vitrinoje, įduotum į rankas šturvalą – nieko daugiau nereikėtų, klaipėdiečiai, ypač žvejų žmonos, plūste plūsta pasižiūrėti, kaip atrodo tikras jūrininkas. [...] Žvejybos uosto kapitonas! Su tokiu užtarėju man atsivėrė žvejybos laivyno organizacijų durys ir vartai. Pro duris įeidavau su raštu, pro vartus išvažiuodavau su eksponatais. Gerai, kad buvau jaunas ir turėjau sveikatos, tai įstengiau kieme už namelio H. Manto gatvėje tąsyti savo pirmuosius pramoninės žvejybos eksponatus. Visi plieniniai, visi sunkiasvoriai: tralo lentos, tralo riedmenys, inkarai, inkarų grandinės ir kitokios, lietuviškais vardais „nesurokuotos“ geležys, be kurių neišplaukdavo į jūrą vidutinieji ar didieji žvejybos traleriai. 

(Každailis, A. Smagios sunkios dienos, 2009 m.)

Jūrų gamta

1970–1971 m. buvo išsiųstos Klaipėdos laivų įguloms telegramos – „kreipimaisi į jūreivius“– su prašymu įnešti savo indėlį kuriant Jūrų muziejų. Prašyta jūros gyvūnų ar paukščių egzempliorių, laivo dalių ar nurašytų prietaisų. Atsiliepusių buvo vienetai ir tai kėlė muziejininkams nerimą. Elektrožūklės laboratorijos darbuotojų ir Didžiojo žvejybos tralerio šaldytuvo „Z. Angarietis“ įgulos perduotos žuvų rūšys ne itin džiugino. Pirmąją jūrų gamtos ekspoziciją namelyje sudarė F. Rimkevičiaus perduota kriauklių kolekcija. Iki 1979 m. jūrinių žuvų ir paukščių pavyzdžiai rinkti iškamšų gamybai, taip ruošiantis didžiajai Nerijos forto ekspozicijai. Eksponatų ne tik laukta. A. Každailis, biologas Algirdas Stankevičius ir ichtiologas Eugenijus Buivydas patys vyko į ekspedicijas žvejybiniais laivais,  rinko eksponatus iš žvejybinių tinklų, žvejojo, medžiojo virš vandens ir po vandeniu.    

Nežinia gaubė nedidelį kambarį namelio H. Manto 14 antrajame aukšte, ne ką didesnį už chruščiovinį miegamąjį. Tą kambarį iškilmingai vadinau jūrų gamtos ekspozicijos sale, tačiau dėl to man aiškiau nesidarė, ką ten eksponuoti. Laikas bėgo, jau pavasarėjo, o aš vis dar nieko nesugalvojau.

Iš nevilties kreipiausi patarimo į tuomet ir dabar mieste plačiai žinomą šviesuolį biologijos mokytoją Beną Gaižauską, o jis tą pat minutę pirštu bakstelėjo į patį dešimtuką – į moliuskų kriauklių kolekcininką, uosto locmaną Feliksą Rimkevičių.

Iki šiol prisimenu, kokį įspūdį man tada padarė pirmą kartą gyvenime pamatytos jūrų kriauklės. Ir dar tokia gausybė, tokia įvairovė! O svarbiausia, kolekcininkas mielai sutiko jas parodyti žmonėms.

...neturėjome ramybės, ir dėl to kalti buvo tuomet mieste pasirodę autobusai „Ikarus“. Jiems pravažiuojant, mūsų namelis suvirpėdavo..., o kriauklės čiužinėdavo vitrinose.

(Každailis, A. Smagios sunkios dienos, 2009 m.)

Laivybos istorija 

Dar ir dabar Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijoje galima išvysti garlaivio vairinės komplektą, kurį sudaro šturvalas, kompasas su stovu (noktauzu), mašinų telegrafas, garsinių komandų perdavimo vamzdis ir pora dėžių navigacinėms priemonėms. Atkurta vairinė tapo vienu pirmuoju Jūrų skyriaus eksponatu ir išsiskyrė tarp pavienių laivų modelių, inkarų ar navigacinių prietaisų. Vieni ankstyviausiųjų eksponatai – inkaras ir gelbėjimo ratas – į Jūrų skyrių pateko iš 1969 m. Smiltynėje į pliažą per audrą bangų išmesto garlaivio „Hans Bersntein“. 

Širdis man salo bėgiojant po milžinišką antrojo pasaulinio karo laikų laivą [garlaivis „Tungus“], buvusį JAV „Liberty“ serijos karinį transportą, plukdžiusį per Atlantą į Murmanską pagalbos krovinius Rusijai. [...] laivas išplaukiojo sovietiniame Šiaurės laivyne gerus dvidešimt metų ir dar turėjo pasitarnauti kaip laikina šilumos katilinė statomoje Vakarų laivų remonto įmonėje Klaipėdoje. [...]

Garlaivio vairinė man prilygo Ali Babos lobynui: bronzinė vairo kolonėlė, puikus žalvariu kaustytas šturvalas, garo mašinos telegrafas, magnetinis kompasas su auksu blizgančiu naktouzo kupolu. Autentiška istorinio garlaivio vairinė, besibaigiančios garlaivių epochos technikos paminklas!

(Každailis, A. Smagios sunkios dienos, 2009 m.)

Nuo idėjos iki muziejaus

Šiandien sunku tiksliai pasakyti, kas pirmasis suformulavo mintį apie jūrų muziejaus Klaipėdoje įsteigimą. XX a. 7-8 dešimt. sovietinėje Klaipėdoje palaipsniui formavosi išskirtinis kultūros laukas. Miesto vykdomoji valdžia turėjo viziją pritraukti jaunus kultūros profesionalus ir kūrėjus, kurie galėtų kurti unikalų Klaipėdos veidą. Rezultatas – kultūros įstaigų plėtra ir humanitarinės minties atgimimas pramoninio kraštovaizdžio uostamiestyje. Įvertinus istorinį kontekstą, logiškai dėliojasi namelio atsiradimo istorija ir vėlesnis kelias kitapus marių – link Kopgalio.

Namelyje 1971 m. liepos 11 d. duris atvėrė laivybos istorijos ir jūrų gamtos ekspoziciniai kambariai. Lietuvos TSR kultūros ministras Lionginas Šepetys 1975 m. balandžio 1 d. pasirašė įsakymą dėl Klaipėdos jūrų muziejaus įsteigimo 1975 m. spalio 1 dieną Klaipėdos kraštotyros muziejaus Jūrų skyriaus pagrindu. Aloyzas Každailis 1975 m. rugsėjo 29 d. buvo paskirtas Klaipėdos jūrų muziejaus direktoriumi.   

Ekspoziciją atidarėme laiku – 1971-ųjų liepos 11 dieną 11 valandą. Žmonių prisirinko devynios galybės. Jūrų muziejaus idėjos autorius, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, Alfonsas Žalys smagiai pasuko senojo garlaivio šturvalą.

(Každailis, A. Smagios sunkios dienos, 2009 m.)

Likimas

Klaipėdos jūrų muziejaus įkūrimas miesto ir šalies jūrinio pasakojimo kūrėjų manymu buvo tik etapas didžiojoje kelionėje. 1967 m. – Jūreivystės skyriaus (vėliau žinomo Jūrų skyriaus vardu) suformavimas Klaipėdos kraštotyros muziejuje, 1970 m. – Jūrų skyriaus su nauju šeimininku Aloyzu Každailiu persikėlimas į namelį H. Manto g. 14, 1971 m. – pirmosios jūrinės ekspozicijos atidarymas, 1975 m. – Klaipėdos jūrų muziejaus įkūrimas, 1979 m. – Klaipėdos jūrų muziejaus ir Akvariumo atidarymas Nerijos forte Kopgalyje.

Sulyginę praeitį su dabartimi, mes dar aiškiau pamatysime milžiniškus šių dienų laimėjimus, nepaprastus augimo tempus. Pats gyvenimas reikalauja sukurti Jūros muziejų, kuris rinktų medžiagą ir eksponatus, susistemintų juos ir pateiktų visuomenei. Štai čia ir išmušė vienišos Kopgalio tvirtovės valanda 

(Každailis, A. Muziejaus rūpesčiai, Žvejys, 1971 m. balandžio 23 d., Nr. 2)

Iliustracijų ir informaciniai šaltiniai:

Lietuvos jūrų muziejus

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka

Visuotinė lietuvių enciklopedija

Leidiniai – „Žvejys“, „Lietuvos žvejys“, „Lietuvos pajūris“

Aloyzo Každailio atsiminimų knyga Smagios sunkios dienos, 2009 m. 

8.

This is the outdoor animal pool area where rehabilitation of seals continues. Seals from quarantine rooms are moved to larger pools to gain weight, become accustomed to water, develop swimming skills and get used to their fellow seals.

The final stage is the adaptation pool (2 m deep), where seals reach their target weight, feed themselves, develop muscle mass, practice swimming and diving, and learn social and competitive behaviours, including catching live fish. Human contact is kept to a minimum to encourage independence and survival instincts, while necessary checks, like weight measurements, are performed regularly. 

When seals reach 40–50 kg (grey seals), are healthy and show competitive behaviour, they are fitted with tracking sensors and transported in special boxes to the ship for release, away from the shore to avoid fishing nets.

A separate 2.5 m deep netted pool is used for scientific activities, where seabirds are observed and cared for, and their feeding habits and underwater skills are studied.

We believe that this experience at the Baltic Sea Animal Rehabilitation Centre will inspire you to change in ways that will help to make the Baltic Sea a safer place.

7.

In front of you are glass doors and walls separating us from the strict quarantine zone, accessible only to the centre’s staff or other authorised people with special permits.

Behind these doors are several premises: the animal admission area, where new arrivals undergo an initial examination, an operating room, a laboratory for necessary tests and six quarantine rooms – you can see one of them on your right.

Each quarantine room is completely isolated from the others and has its own heating and ventilation system, as well as video cameras for close monitoring of the animals (especially important during the first few days) and other essential equipment.

Typically, each room houses two to four seal pups, depending on factors such as their health condition and feeding skills.

Animals stay in quarantine for about three to four weeks (sometimes less) after their arrival at the rehabilitation centre. Once they have recovered and stabilised, they are moved to the outdoor pools for the next stages of rehabilitation.

NEXT ->

6.

In front of you is the room for preparation of food for animals, equipped with a fish freezer nearby. Here, thawed fish is processed as needed.

For newly arrived seal pups, a special fish mixture is prepared, as many have never tasted fish before and may not recognise it as food or be able to swallow it whole. The mixture contains fish, fish oil, beneficial bacteria, Rehydron (to restore salt balance) and enzymes (to break down fats). It is made rich and nutritious to resemble mother seal’s milk (containing about 40–50% fat). All ingredients are ground and blended until smooth, then fed to the pups through a tube.

During the first week, seals are fed 4–5 times a day with this fish mash. Later, they are given whole fish by hand using thick rubber gloves that protect against sharp teeth. As wild predators, seals may bite when stressed.

At this stage, the fish is gently placed into the seal’s mouth and throat to develop the swallowing reflex. Forced feeding usually doesn’t last long – most pups soon start eating on their own. Some skip this stage completely.

Finally, pups are given live fish (usually gobies) to learn hunting and feeding independently, as well as whole herrings to develop natural feeding and competitive behaviour.

NEXT ->

5.

This is the pool water filtration equipment room. Clean seawater from the museum’s reservoirs flows into the rehabilitation pools. After some time, the used water passes through these pipes into an automatic drum filter which removes fine particles. The self-cleaning filter rinses waste into the wastewater system.

The purified water then returns to reservoirs behind this wall. Pumps send it to the protein skimmer, where organic matter and sea foam are removed. Ozone from an ozonator helps break down impurities, and the decantation chamber neutralises any remaining ozone.

Finally, the water passes through sand filters, where harmful ammonia is converted into harmless nitrates. It then flows through an ultraviolet lamp which destroys pathogens and bacteria before the clean water returns to the outdoor pools.

All of this is done to maintain safe conditions for keeping animals at the Baltic Sea Animal Rehabilitation Centre. 

NEXT ->

4.

The concept and content of the exposition were developed by the museum’s Education Department in collaboration with biologists Vaida Survilienė, Saulius Karalius and Arūnas Grušas. The visual design was created by the creative studio DADADA and implemented by UAB “Šmikis”.

The exposition aims to introduce visitors to the reasons why animals end up in this centre and to offer possible solutions for creating a safer, more sustainable and cleaner world. This idea is reflected in its title, “I change – sea changes.”

The exposition and its furniture were made from panels produced entirely from waste materials, packaging and microplastics collected from oceans and seas. The tabletops were manufactured from recycled yogurt containers, regenerated medical equipment no longer in use and similar materials. These panels were combined with plywood offcuts and tempered glass. Even the chairs in the centre are examples of reuse – old chairs have been given a second life simply by being reupholstered with a new fabric.

NEXT ->

3.

The socially responsible retail chain Lidl Lietuva contributes to the welfare of seal pups cared for at the Baltic Sea Animal Rehabilitation Centre. The company runs the initiative “High Five for a Seal,” through which more than €200,000 has already been raised to support the Lithuanian Sea Museum’s Baltic grey seal rehabilitation programme. For every reusable shopping bag made from recycled plastic that is purchased, €0.05 is donated to the museum.

The funds raised have helped to save more than 100 seal pups, to purchase tracking transmitters that allow researchers monitor the animals’ behaviour in the sea and to reduce the amount of plastic waste.

Each year, around 20 or more young seals are cared for at the museum’s rehabilitation centre. The treatment of a single seal pup costs about €1,200.

Part of the funds are also allocated to scientific monitoring — the data gathered from transmitters help assess the success of seal rehabilitation and the state of fish stocks in the Baltic Sea. Since the beginning of the project, more than 20 seals equipped with transmitters have been released back into the sea.

NEXT ->