Vienas pomėgis gali sujungti ištisą bendruomenę, kitaip žvelgiančią į aplinką, jūrą ir vėją. Jėgos aitvarų sporto entuziastė ir instruktorė, profesionali sporto fotografė Aistė Ridikaitė pastebi, kad tiek pats sportas, tiek jo bendruomenė Lietuvoje sparčiai mainosi.
Jėgos aitvaru galima nuskrieti iki olimpinės pakylos
Kuršių mariose ir Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų vasarą bus galima išvysti gausybę jėgos aitvarų. Vien tai rodo, kad mūsų šalyje jau 20–25 metų gyvuojantis sportas turi savų legendų, bet toliau skleidžiasi, pritraukia vis naujų entuziastų. „Dabar visas pasaulis dabar eina iš proto dėl vadinamųjų foilų, kai lenta ar visas laivo korpusas pakyla virš vandens ant specialių sparnų. Smarkiai sumažėjus vandens pasipriešinimui pasiekiamas kur kas didesnis greitis negu lekiant bangomis įprastos konstrukcijos lenta, burlente ar laivu. Žinoma, išmokti skrieti jėgos aitvaru su foilu yra sudėtingiau, tačiau taip aitvaruojant kūnui, ypač kelių sąnariams, tenka mažesnis krūvis, nes išvengiama bangų smūgių. O greičio ir laisvės pojūtis yra neišmatuojamas“, – dalijasi A. Ridikaitė, kuri yra išbandžiusi daugiau negu 30 ekstremalių sportų ir dalyvavusi prestižinėje, sunkiausia pasaulyje laikomoje, jachtų buriavimo regatoje „Volvo Ocean Race“.
Ilgametė sporto instruktorė teigia, kad jėgos aitvarų evoliucija atveria vis daugiau galimybių žmonėms atrasti ir mėgautis tuo, kas labiausiai patinka: greičiu, triukais, bangų iššūkiais. Dėl to susiformavo net atskiros disciplinos ir kryptys. Jėgos aitvarų sportas buvo įtrauktas į Paryžiaus vasaros olimpinių žaidynių programą ir tai jam suteikė dar daugiau populiarumo.
Pasak A. Ridikaitės, į vėjo gaudynes ant vandens įsitraukę žmonės kartu atranda ir naują keliavimo malonumą, kai savo pomėgį gali išbandyti skirtingose pasaulio kraštuose, kur mato ir jaučia kitokią gamtą, susipažįsta su naujais žmonėmis ir pasikrauna energijos.
Jaučia žmogaus veiklos padarinius
Pati daug metų aktyviai keliaudama po pasaulį fotografė aiškiai mato klimato kaitos padarinius. A. Ridikaitei tai – ne dokumentinis filmas, o asmeninė patirtis ir įspūdžiai. „Visi vandens sporto šakas mylintys žmonės vienbalsiai sutinka, kad teršti gamtą – vienas didžiausių nusikaltimų. Nuolat būdamas gamtoje žmogus skaudžiai išgyvena matydamas krūvas plastiko atliekų, didžiules naftos produktų dėmes, nutrūkusius, pamestus žvejų tinklus, ypač žuvusius gyvūnus ir nykstančias rūšis. Mane ypač sukrečia, išblukusių, tuščių, tiesiog akyse mirštančių koralų vaizdai“, – pripažįsta pašnekovė.
Anot A. Ridikaitės, kuo toliau juo labiau gamta tampa nenuspėjama ir neprognozuojama. Pavyzdžiui, patyrę buriuotojai anksčiau aiškiai žinojo, kokie ženklai rodo artėjančią audrą ir orų permainas, kokių vėjų galima tikėtis ir panašiai. Dabar viskas yra pasikeitę, sujaukta – nebeliko jokių dėsningumų ir taisyklių. „Dėl to neretai apima bejėgiškumo jausmas: kad ir kiek rinktume šiukšles ir keistume vartojimo įpročius, neigiama žmogaus veiklos įtaka yra milžiniška“, – sako fotografė. Kartu ji sutinka, kad bejėgiškumui nedera pasiduoti – tiek kiekvienas žmogus, tiek bendruomenės dar gali daug ką nuveikti ir pakeisti – visų pirma, ieškant bendrų sprendimų ir susitarimų, palaikant žaliąjį kryptį, kuri atveria naujų galimybių valstybei ir visuomenei.
Įkvepia prisidėti prie tvarios ateities
Ekstremalaus sporto entuziastė palaiko šiemet Klaipėdoje, Danės skvere, vyksiančio festivalio „Savos bangos. Tvarios ateities kūrėjų laboratorija“ idėją – atverti erdvę, skirtą aktyviems žmonėms ir jungiančiai bendruomenes, kurioms rūpi mūsų planeta ir jos ateitis. Lietuvos jūrų muziejaus ir „Ignitis renewables“ iniciatyva sulaukia vis daugiau vietos bendruomenių ir visuomenės dėmesio, nes siūlo įvairių galimybių įsitraukti ir būti pokyčių dalimi.
Birželio 21 dieną vyksiantis nemokamas masinis renginys organizuojamas siekiant ugdyti ekologinį visuomenės sąmoningumą, kuriant tvarią ateitį kartu: mažiau vartoti, pakartotinai panaudoti ar perdirbti, naudoti žaliąją energiją.
Daugybę skirtingų žmonių sujungiantis festivalis jau ne pirmus metus kviečia atsigręžti į Baltijos jūrą, būti jūros įkvėptiems keistis ir veikti, kelti klausimus, kaip suderinti Baltijos jūros ekosistemos išsaugojimą ir galimybių, kurias ji teikia Lietuvai, panaudojimą.
„Stebėdama jėgos aitvarų bendruomenę ir jos susibūrimus, matau visai visuomenei būdingus pokyčius. Matau, kaip žmonės atsigręžia į gamtą, atranda naujų pojūčių ir vertybių. Skriedamas aitvaru, esi tik tu, vanduo, saulė ir vėjas. Jauti neapsakomą laisvę. Imi tarsi iš naujo pažinti save ir kitaip suvokti aplinką: pradedi domėtis orais, stebėti debesis, sekti įvairius gamtos ženklus – nuolat mokaisi, atrandi gausybę įdomių dalykų ir mėgaujasi, pavyzdžiui, įspūdingais saulėlydžiais. Tai ypač žavi žmones iš miesto, kurių santykis su gamta būna susilpnėjęs ar nutrūkęs“, – dalijasi A. Ridikaitė. Pasak jos, keičiantis žmogaus santykiui su gamta, auga sąmoningumas ir atsakomybė.
