Nuo seniausių laikų, kuomet į jūrą buvo leidžiamasi paprastais laiveliais, iki šiandienos, kai vandenis skrodžia šiuolaikiniai, įvairiomis technologijomis apsiginklavę laivai, į jūrą išsiruošę žmonės visada rizikuoja. Technologinė pažanga smarkiai sumažino jūrinių katastrofų kiekį, bet jos visai neišnyko. Palei Klaipėdos krantus jūros dugne guli ne vienas audrų sunaikintas burlaivis, kartu į pražūtį pasiėmęs įvairių tautybių įgulų narių gyvybes. Lietuvių jūrininkai taip pat ne visi sugrįžta namo. Paskutinė skaudžiausia nelaimė, ištikusi lietuvių įgulą įvyko 2000 metais į pietvakarius nuo Akapulko uosto Meksikoje. Iš Pietų Korėjos uosto Busano plaukęs transportinis refrižeratorius „Linkuva“ pakliuvo į galingo uragano „Carlotta“ epicentrą. Vėjo greitis tuo metu viršijo šešiasdešimt metrų per sekundę. Tikslūs tos nakties įvykiai iki šiol nežinomi. Laivas ir aštuoniolika įgūlos narių tiesiog pradingo. Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų gelbėtojai keturias paras ieškojo „Linkuvos“, tačiau nieko nerado.

Skęstančių laivų, jų įgulų gelbėjimas nuo seniausių laikų buvo labai svarbus. 1978 metais šalia Melnragės gelbėjimo stoties griuvėsių buvo rasta dvidešimto amžiaus pradžios, ąžuolinė transporto priemonė kaustytais ratais. Tai ypatingas Lietuvos jūrų muziejaus eksponatas – gelbėjimo vežimas. Gavus žinią apie ant seklumos išmestą laivą, susirinkdavo gelbėjimo stoties įgula (iki devynių savanorių), į vežimą būdavo kinkomi šeši arkliai, pakraunama speciali gelbėjimo valtis. Skubant į nelaimės vietą kaustyti vežimo ratai neleisdavo jam įklimpti smėlyje, vežimas įvažiuodavo į vandenį ir būdavo nuleidžiama gelbėjimo valtis, kuria gelbėtojai mėgindavo pasiekti sudužėlius. Jei bangos būdavo per didelės, gelbėtojai specialiais pabūklais link laivo šaudavo lynus su kabliais galuose, jei pavykdavo pritvirtinti lyną, jūreivius iš laivo buvo galima parsigabenti krepšiuose arba specialiose gelbėjimo kelnėse.