LAIVAS: Vairinė – laivo širdis, kur keturi kariai valdo laivą iš viršutinio kovinio posto. Čia RŽS (reguliuojamo žingsnio sraigto) operatorius, vairininkas, radaro operatorius ir ryšininkas dirba pamainomis, nepertraukiamai valdydami laivą jūroje. RŽS operatorius reguliuoja sraigtų mentės kampą, kontroliuodamas greitį ir manevringumą. Naudojant elektrines pavaras leidžia laivui judėti tyliau ir taupiau, sumažinant degalų suvartojimą ir vibraciją, ypač tai svarbu minų medžiojimo metu.

VAIRININKŲ NAVIGATORIŲ KOMANDOS VADAS: Esu Andrius Riauka, nuo 2004-ųjų iki 2007-ųjų vadovavau vairininkų navigatorių komandai. Vairininkas – tai karys, kuris rūpinasi laivo vairo plunksnų darbu, nukreipdamas laivą numatytu kursu. Jis neprivalo žvilgčioti už iliuminatoriaus, nes jo pagrindinis tikslas – išlaikyti kursą. Vachtos karininkas, nurodo kryptį, o vairininkas tiksliai vykdo nurodymus. Radijo lokacijos sistema – radaras – stebi aplinką, atvaizduodama artimiausius objektus. Ši sistema leidžia vachtos karininkui matyti bendrą situaciją, atpažinti laivus ar kitus objektus, užtikrinti saugų prasilenkimą ir išvengti avarijų.
Visuomet svajojau tapti jūreiviu. Nuo vaikystės mane traukė jūra, todėl baigęs pagrindinę mokyklą įstojau į Klaipėdos laivininkų mokyklą, kur studijavau 1992–1996 metais. Po studijų turėjau atlikti praktiką civiliniame laivyne, tačiau vietų trūko, todėl gavau šaukimą atlikti privalomąją tarnybą kariniame laivyne. Ten mane taip įtraukė – jūrų tarnyba pasirodė tikrai patraukli. Po keturių mėnesių privalomosios tarnybos man pasiūlė likti, ir aš, nedvejodamas, sutikau.

LAIVAS: Navigatorinė – tai patalpa, kurioje susitelkę gyvybiškai svarbūs prietaisai: GPS sistema, tiksliai nustatanti laivo koordinates, echolotas, matuojantis gylį, lagas, stebintis greitį, ir girokompasas, rodantis kryptį. Čia susitinka technologijos, leidžiančios laivui saugiai plaukti bet kurioje pasaulio vietoje.

LAIVO VADAS: Radijo patalpa – tai vieta, kur mezgami ryšiai tarp laivų ir kranto stočių. Čia pranešimai perduodami žodžiu ar raštu, užtikrinant saugumą ir konfidencialumą. Į šią erdvę gali patekti tik turintys slaptumo žymą, o prieigą patvirtina laivo vadas.

LAIVAS: Esame pagrindiniame valdymo poste – tai vieta, kur jūroje vadovaujama minų medžioklei. Medžiojimo metu vadovauja minų paieškos vadovas, o prie konsolės susitelkę  du kariai skrupulingai seka jūros dugną, ieškodami paliktų minų, bombų ar kitų pavojingų radinių. Kai aptinkamas įtartinas objektas, vadovas sprendžia, ar siųsti robotą į gelmes. Vachtos, arba kitaip – budėjimo, karininkas stebi laivo navigaciją, vėjo kryptį, vandens sroves. Jis palaiko ryšį su kitais laivais, o kariai kompiuterio ekrane žymi surastus povandeninius objektus. Keturių valandų budėjimo vachta keičiasi – vieni eina ilsėtis, kiti stoja toliau medžioti jūros paslaptis.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Prie dešinio borto robotą nuleidimui į vandenį paruošt, akustikui darbui pasiruošti. Kartoju: akustikui darbui pasiruošt“

AKUSTIKAS: Aš esu Andrius Galdikas. Tarnavau laive nuo 2008 metų iki paskutinių jo tarnybos dienų. Pradėjau kaip akustikas, vėliau tapau signalininkų komandos vadu. Akustiko darbas – rūpintis povandeniniais robotais PAP 104. Aš prižiūrėjau, įkraudavau, paruošdavau juos darbui pagal griežtą tvarkaraštį. 
AKUSTIKAS: Minų paieška ne visada būdavo sėkminga. Kartais ištisas dienas stebi sonaro ekraną, bandai atpažinti, ar po vandeniu esantys objektai – minos, ar tai tiesiog akmenys. Šis darbas – kantrybės išbandymas. Sonaras – mūsų akys jūros gelmėse, bet tik tada, kai ekrane pasirodo potenciali mina, visiškai pasikeičia įgulos nuotaika. Prasideda tikrasis veiksmas. Didžiausias apdovanojimas – kai surandam miną ir sėkmingai susprogdinam. Tai būdavo akimirka, kurią visa įgula prisimindavo kaip pergalę.

Foninis garsas: ,,Tavo misija baigta‘‘.

LAIVAS: Žmonėms atrodo, kad jūra jau švari, kad jau nieko nebėra. Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais Baltijos jūroje buvo įrengta apie 170 tūkst. minų ar kitų sprogstamųjų įtaisų. Nors labai daug valymo darbų atlikta, kad laivai ir žmonės galėtų jaustys saugiai. Iki šiol didelis kiekis sprogmenų yra išlikęs jūroje ir kelia pavojų.

LAIVAS: keliaukime į kitą kovinį postą.

LAIVAS: Priešais jus magistralinis koridorius – tai laivo arterija, jungianti laivo erdves. Iš čia galima patekti į gyvenamas patalpas, kajutes, prausyklas, sonaro patalpą ir proviziją, net ir į žemesniuose deniuose esančius kubrikus. Koridoriuje yra medinė spinta – arsenalas, kur laikomi automatai, pistoletai, signalinės raketos, šoviniai. Greta – gesintojų įranga: kvėpavimo balionai, gesintuvai ir nedegūs kostiumai. Kai laivas pasineria į jūros platybes, čia, koridoriuje vyksta įgula išskirstymas į budėjimus, pasiruošimas iššūkiams.

LAIVAS: Dešinėje pusėje yra puskarininkių kajutkompanija – ramybės oazė, kur aukštesnieji seržantai ir puskarininkiai trumpam pabėga nuo laivo ritmo, išgeria kavos ir pailsi. Dienos metu, pagal laivo tvarkaraštį, čia susirenka įgulos nariai trumpoms pertraukėlėms. Tačiau, kai prasideda minų medžiojimas, šis kambarys tampa saugiu prieglobsčiu – įgula čia apsistoja dėl saugumo, būdami virš vaterlinijos būna pasirengę bet kokiam netikėtumui.

LAIVAS: Šalia puskarininkių kajutkompanijos yra Karininkų kajutkompanija, kurioje alsavo laivo dvasia. Čia poilsiui susirinkdavo karininkai, bet viena taisyklė buvo šventa – niekas nedrįsdavo sėsti į laivo vado vietą. Karininkai, viršilos, likę jūreiviai – visi turėjo savo erdvę, tačiau vado kėdė buvo ypatinga. Jei kas nors pamiršdavo šią nerašytą taisyklę ir drįsdavo atsisėsti, ne tik raudonuodavo iš gėdos, už tai laukdavo įgulos sugalvotos bausmės. Vado kėdė mums visiems buvo priminimas apie pagarbą ir tvarką laive.

LAIVAS: Laivas slepia savyje daugiau nei tik mechaniką – kiekvienas jo kampelis turi savo ypatingą paskirtį. Pavyzdžiui ABC patalpa. Kasdien tai tiesiog vieta karininkų higienai, tačiau esant grėsmei, ši patalpa tampa filtru, per kurį pereina kiekvienas įgulos narys, į laivą sugrįžęs po kontakto su atominio, biologinio ar cheminio ginklo pavojumi. Pirmiausia – individualus švarinimas, dezaktyvacija milteliais, tada – dušas. Tik tada karys gali sugrįžti į saugų laivo prieglobstį.

LAIVO VADAS: Kiekvienas laivo vadas turėjo savo vienvietę kajutę, mano, Rimanto Preimanto, tarnaujant „Sūduvyje“ 2005–2014 metais, kajutės durys visada buvo atviros. Nesvarbu, ar karys norėjo pasikalbėti apie asmeninius rūpesčius, ar reikėjo spręsti tarnybos klausimus, durys niekada nebuvo uždarytos. Juk vadui reikia ne tik vadovauti, bet ir girdėti.
Laivo vado našta – sunki, nes esi atsakingas už viską: įgulą, laivo saugumą, ginkluotę. Vienas laivo vadas visko nesukontroliuos, tam šalia yra karininkai, bet galutinis sprendimas krenta ant mano pečių. 
Mano istorija prasidėjo toli nuo jūros. Gimiau Baisogaloje, Radviliškio rajone – mažame miestelyje, apie 200 kilometrų nuo jūros. Iki tol jūrą mačiau tik per trumpas vasaras, kartą per metus. Bet viskas pasikeitė 12 klasėje, kai tėvukas pastebėjo laikraštyje skelbimą, kviečiantį jaunuolius į atranką į Vokietijos Jūrų karo akademiją. Vokiečių kalbą mokiausi mokykloje, todėl nusprendžiau pabandyti. Jūra atrodė tolimas pasaulis, bet, kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Įstojau, ir gyvenimas pradėjo nebesiskirti nuo bangų ir vėjų.
Mokslai Vokietijoje buvo nelengvi. Pirmą kartą nepavyko išlaikyti kalbos egzamino – buvau grąžintas atgal. Bet aš stengiausi ir grįžau patobulėjęs. Antrą kartą egzaminą išlaikiau puikiai ir baigiau Karinių jūrų pajėgų akademiją Vokietijoje kaip vienas geriausių užsienio studentų, buvau apdovanotas už pasiekimus. Įdomu, kad būtent Vokietijoje pirmą kartą užlipau ant laivo „Sūduvis“. Tada buvau dar kariūnas, jaunas studentas, bet netrukus šis laivas tapo mano tarnybos namais. Kai baigiau mokslus, „Sūduvis“ laukė manęs kaip senas draugas. Taip ir prasidėjo mano kelionė jūroje, be kurios dabar savo gyvenimo net neįsivaizduoju.

LAIVAS: kilkime į viršutinį denį.

LAIVAS: 2 kubrikas – jūreivių prieglobstis. Čia, už storų laivo sienų, jie valgė, juokavo ir praleido didžiąją laiko dalį. Kai būni jūroje, laikas eina jos ritmu ir tempu. Būna, budėjimo metu laikas bėgte bėga, o kartais, žiūrint į bekraščius tolius su nekintančiu vaizdu, rodos, ir viskas stovi vietoje. Laisvu nuo budėjimo metu laikas judėjo taip pat – tarsi nuo jūros valios. Tad jei laikas stodavo, įgulos nariai nevengdavo papokštauti ar dar kaip nors paįvairinti savo kasdienybę. Pavyzdžiui, jei kažkas pramiegodavo savo budėjimą ar užmigdavo budėjimo metu, toks neapdairumas niekada neapsieidavo nepastebėtas. Tada ir prasidėdavo pokštai. Dažnai markeriu ant miegančiojo veido būdavo nupiešiami „menininko“ fantazijos kūriniai.

SISTEMININKAS: Buvo paprotys, kad prieš kelionę niekas nesiskusdavo barzdos – kaip įžadas prieš jūrą, tarsi jūreivio pagarba. Nes kas galėtų žinoti, kaip susiklostys kelionė? Bocmanas ne kartą pasakojo, kaip nusiskutę jūreiviai sutikdavo audras ir neramią jūrą, tarsi pati jūra juos bausdavo už drąsą.

LAIVAS: 40-ies žmonių įgulos kasdienybę nuolat lydėjo du kuklūs kokai, nuolat besisukantys kambuze ir besistengiantys, kad visi būtų pamaitinti laiku. Nuo ryto iki nakties įgula maitinosi karštais valgiais: pusryčiai, pietūs, vakarienė ir naktipiečiai – 4 kartus per parą. Įgula maitinta dvejomis pamainomis. Krante pietūs būdavo duodami tik užsisakiusiems, o vakarienė – tik budėtojams.

VIRĖJŲ KOMANDOS VADAS: Pirmoji pamaina pusryčius valgė auštant – 6.30, o antroji sulaukė septintos. Vėliau – vidurdienis ir pietų patiekalai, o vakare, 17.30 ir 18 val.,  denius užliedavo vakarienės kvapas. Dienos pabaigoje, 23.30 ir 12 val. nakties,-  naktipiečiai, tarsi tylus atsisveikinimas su prabėgusia diena.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Virėjų komandai pasiruošti. Kartoju: virėjų komandos vadui pasiruošt‘‘.

VIRĖJŲ KOMANDOS VADAS: Esu Edgaras Padimanskas virėjų komandos vadas. Tarnavau „Sūduvyje“ nuo 2018 m. iki pat pabaigos, kai laivo gyvastis jau pamažu blėso. Kiekviena diena jūroje buvo kitokia – neramios bangos keitė mūsų stalą ir kasdienį rėžimą. Krante gamindavome tik 15-kai žmonių, čia galėjom žaisti su skoniais ir improvizuoti. Tačiau kai laivas savaitę ar ilgiau supdavosi bangose, neretai reikėdavo pasukti galvą, ieškant sprendimų, kad 40-ies žmonių įgula būtų sočiai pamaitinta. Aš buvau už tai atsakingas. Laikėmės kariuomenės nustatytų normų, meniu likdavo tas pats – grikiai, košės, kepsniai. Paprasti, tačiau sotūs ir maistingi patiekalai.

Foninis garsas: ,,Tavo tarnyba baigta‘‘.

LAIVAS: Nusileidę į apatinį denį, atsiduriame mašinų skyriuje – vietoje, kur laivo širdis plaka galingiausiu ritmu. Dabar čia ramu, mano viduje rasite du išskirtinius Maybach kūrinius – MTU variklius. Vokiečiai turėjo tradiciją – duoti vardus varikliams. „Sūduvio“ varikliai taip pat turi vardus  – pirmasis  Bianca, antrasis Silvia. Kiekvienas jų turi 16 cilindrų ir generuoja po 2600 arklio galių. Šie varikliai yra mano varomoji jėga. Išvystau net 16-os mazgų, arba ~30-ties km/h, greitį. Tiesa, plaukiant maksimaliu greičiu, kas valandą sudegindavau apie 700 litrų dyzelinio kuro. Plaukdamas ramia eiga prireikdavo apie 200 litrų. Viskas čia pulsavo gyvenimu.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Elektromechaninės kovinės dalies vadui pasiruošti. Kartoju: elektromechaninės kovinės dalies vadui pasiruošt‘‘.

ELEKTROMECHANINĖS KOVINĖS DALIES VADAS I: Iš tiesų mūsų darbas buvo nematomas. Jei dirbome gerai, niekas net nesusimąstydavo, kad egzistuojame. Bet jei kas nors nepasisekdavo – viskas pajuntama akimirksniu. Tai panašu į kambuzą – jei valgis blogas, tai per kelias minutes visi būna nepatenkinti. Lygiai taip pat ir su mumis – gedimas elektros tiekimo sistemoje arba sugedęs vamzdis galjune greitai primindavo įgulai apie mūsų buvimą. Esu Justas Žaglinskis, paskutinis elektromechaninės kovinės dalies vadas laive „Sūduvis“, tarnavau nuo 2018 m. iki 2019 m.  Užaugau Šiaulių rajone, Gruzdžių miestelyje. Stojau į aukštojo mokslo studijas Klaipėdoje – patiko miestas. Studijavau Laivų energetinių įrenginių eksploataciją arba (kitaip) laivo mechaniko specialybę Klaipėdos universitete ir pasirinkau mokslininko kelią. Tik po to priėmiau sprendimą tarnauti laive. Civilinė laivyba nesužavėjo, kur kas labiau masino karinė laivyba ir karo laivai, nes buvau baigęs jaunųjų karininkų kursus. Norėjau po bakalauro, bet aplinkybės nesusiklostė. Kai aplinkybės vėl pasikeitė, nupūčiau dulkes nuo jaunesniojo karininko diplomo. Buvo pasirinkimas tarp komfortiškesnių patrulinių laivų, bet aš nusprendžiau pradėti karjerą „Sūduvyje“. 
ELEKTROMECHANINĖS KOVINĖS DALIES VADAS II: O aš esu Tomas Abromavičius, laivo „Sūduvis“ elektromechaninės kovinės dalies vadas, tarnybą atlikęs nuo 2009 m. iki 2013 m. Būdavo, išplaukdavome mėnesiui ir ilgiau. Rimtai jūrlige nesirgdavau, galvą paskaudėdavo, valgyti norėdavosi, ir tiek. Tą ligą kiekvienas skirtingai išgyvena. Prisimenu, per didelį bangavimą traškėdavo visa mediena, panašiai kaip jachtose. Kai didelis štormas, apimdavo baimės jausmas, kad sulūš.
ELEKTROMECHANINĖS KOVINĖS DALIES VADAS I: Paskutinė ilga kelionė iš Talino buvo sunki. Gedimai sekė vienas kitą, o laivas, rodės, iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti. Tarpinis oro aušintuvas leido vandenį į cilindrus, gedo vairas, sraigtai stipriai vibravo. Net ir ką tik po remonto išplaukę į jūrą turėjom e beveik gaisro atvejį – buvo prarastas sandarumas tarp turbo kompresoriaus ir išmetimo kolektoriaus, o tai sąlygojo tepimo alyvos patekimą ant iki raudonumo įkaitusio kolektoriaus. Tas kartas buvo paskutinis. Nuspręsta, kad „Sūduvis“ turi ilsėtis.

Foninis garsas: ,,Jūsų budėjimas baigtas‘‘.

LAIVAS: Mano dienos buvo suskaičiuotos. Senas ir pavargęs, pagaliau pailsėjau.

LAIVAS: Keliaukime link kambuzo.

LAIVAS: Čia Energetinio gyvybingumo postas (EGP) yra valdymo centras, kurio svarba išryškėja kritinėmis akimirkomis. Čia priimami sprendimai, galintys lemti laivo likimą, kai kyla gaisras ar prasiveržia vanduo. Nuolatinė įrenginių priežiūra ir remonto darbai tampa kasdienybe, o atliekami netikėti remonto darbai dažnai nulemia gyvybingumą jūroje. Šalia nedidelės dirbtuvės su įrankiais ir atsarginėmis dalimis gali tapti paskutine viltimi gedimo atveju. Budinti tarnyba stebi ir kontroliuoja mechanizmų būklę, o laivo avarinės signalizacijos akimirksniu perspėja apie pavojus.

LAIVAS: Esame pirmajame kubrike – dabar ši vieta atrodo kitaip nei tada, kai dar plaukiau per vandenis. Šioje jaukioje patalpoje kadaise gyveno devyni įgulos nariai, jų lovos, spintelės ir paprastas stalas. 1999 metais, kai laivas sugrįžo į Lietuvą, čia apsigyveno įvairių kovinių dalių privalomosios tarnybos kariai. Tačiau laikui bėgant, dėl saugumo jie buvo perkelti giliau į laivo vidų, į antrąjį kubriką. Vėliau šią vietą užėmė elektromechaninės kovinės dalies kariai – strategiškai patogesnė pozicija, nes mašinų skyrius buvo visai šalia. Įgulos nariai čia leisdavo laisvalaikį, ilsėdavosi, pietaudavo. Kadangi tai laive daugiausiai erdvės turinti patalpa, dažniausiai čia vykdavo įgulos susirinkimai aptarti darbinius klausimus.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Sistemininkų komanda į vietas, sistemininkų komandos vadui ir sistemininkui pasiruošt. Kartoju: sistemininkų komandos vadui ir sistemininkui pasiruošt‘‘.

SISTEMININKAS: Gyvenimas jūroje gražus, jeigu tavęs nekamuoja jūros liga. Dėl bangavimo ir kvapų atsirandanti liga, dėl kurios 3–4 dienas nesinori nei valgyti, nei gerti, tik pykina. Ir dabar, stovėdami laive, jūs turbūt jaučiate tą kvapą, kuris per daugelį metų įsigėrė į laivo sienas – tai dyzelio ir tepalo aromatas.
SISTEMININKŲ VADAS: Kai bėgdavai prie borto, visi sakydavo: „Laikykit Kielą, kad neiškristų už borto!“.
SISTEMININKAS: Aš esu Andrius Kiela, tarnavau laive „Sūduvis“ sistemininku aštuonerius metus. Tarnybą „Sūduvyje“ pradėjau 2006 metais kaip privalomosios karo tarnybos karys ir 9 mėnesius ėjau motoristo pareigas. Po poros mėnesių 2007 metais pradėjau profesionalią tarnybą. Pirmas atėjimas į laivą po tų kelių mėnesių miške - ir viskas apsisuko 180 laipsnių, visiškai kita tarnybos specifika. O paskui tas ,,Sūduvis‘‘ taip ,,prikibo‘‘, kad nesinorėjo niekur kitur eiti. Mane nuo jūros ligos gelbėdavo tik vaistai ir pirmajame kubrike esanti ramybė. Šioje laivo dalyje bangavimas buvo silpniausias – taip sutapo, kad čia ir gyvenau.
SISTEMININKŲ VADAS: Esu Darius Auškelis, sistemininkų komandos vadas. Mano tarnyba karinėse jūrų pajėgose prasidėjo 1998 metais, kai buvau pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą. Kadangi turėjau jūrinį išsilavinimą, tai buvo mano bilietas į laivyną. Po pusmečio tarnybos, 1999 metais gavau pasiūlymą iš būsimojo laivo EMKD vado prisijungti prie naujai formuojamos „Sūduvio“ įgulos. Tarnavau „Sūduvyje“ nuo pat jo kelionės pradžios 1999 metais iki pat laivo išleidimo į atsargą su ketverių metų pertrauka. 2021 metais man teko paskutinį kartą nuleisti laivo vėliavą. Buvo nelengva atsisveikinti su laivu, kai jam atiduota tiek daug metų. Laivas tapo didele mano gyvenimo dalimi. Buvau pavaldus elektromechaninės kovinės dalies vadui (EMKDV), o man – sistemininkas.
SISTEMININKAS: Aš.
SISTEMININKŲ VADAS: Taip, dirbome kartu. Andriui visad buvo – neduok pavalgyti, duok pakalbėti. Bet dirbome susikaupę, tvarkėmės su paskirtomis užduotimis ir iškilusiais iššūkiais.
SISTEMININKŲ VADAS: Turėjau seną, vokišką knygutę, kurią laikydavome EGP (energetinio gyvybingumo poste). Joje buvo pavaizduotos visos sistemos – vandens, kuro, oro, tepalų – tai buvo tarsi mūsų biblija. Ši knygelė matė daugiau gyvenimo nei kai kurie mūsų įgulos nariai.
SISTEMININKAS: Talpyklos „Sūduvyje“ buvo gyvybiškai svarbios: kuro tilpdavo 32,6 tonos, tepalų – 1,25 tonos, o gėlo vandens – 12,5 tonos. Ilguose plaukiojimuose vandenį reikėjo taupyti – tik virėjai, medikai ir motoristai galėjo naudotis dušais dėl darbo pobūdžio. Kiti turėjome apsieiti be jų. Bet kažkaip nesureikšminome to. Laivas buvo jaukus. Kai pagalvoju apie tuos laikus, atrodo, kad „Sūduvis“ buvo kaip pirmoji meilė – tokios meilės nepamiršti.

Foninis garsas: ,,Jūsų budėjimas baigtas‘‘.

LAIVAS: keliaukime.

LAIVAS: Šalia pirmo kubriko yra mažas kambarėlis – narų patalpa. Kai laivas leisdavosi į ilgesnius plaukiojimus, trukusius net tris mėnesius ar ilgiau, narų komanda prisijungdavo prie įgulos. Patalpoje buvo laikoma visa jų įranga: suspausto oro balionai, kvėpavimo reguliatoriai, nardymo kostiumai ir kitos gyvybiškai svarbios priemonės. Narai buvo atsakingi už inkarinių minų, torpedų ir dugninių minų neutralizavimą. Be to, jie atlikdavo gelbėtojų funkcijas, jei kas nors netyčia iškristų už borto. Ši vieta laive buvo jų, tarsi mažas uostas, į kurį nuolat grįždavo iš vandens gelmių.