2020 11 10, #KAPITONOSKAITINIAI
Baltijos bangų baletas
Šiauriui šimto vamzdžių ragą pučiant,
Baltija - bangybės balerina,
Baltija - aistros Jūratė,
Baltija - putų lūpom liūstanti Kąstučio,
Kuriam seniai sugriautų gintaro glėbių nebestatė,
Kurio smegenų lovos širdies sakais nebesmilkina.
Vandens marmuro asloj
Lekuojanti merga jūra
Dairos. Mąsto.
Vandenyno tyruos
Žiūri
Vėjo vyro
Apsisukt
Su visu
Aistrumu.
Išvydo
Alsuojantį vėją.
Atalekia
Apsigobus žydrumo šydu.
Aistros rankom glamonėja.
Gašlumo šėltybėj
Su šiaurvėju žvarbiu
Išlėkus į skaidrumo parketą
Vienas antrą
Aistros glėbiu
Tampo,
Mėto,
Sukas,
Trypia,
Sūkuriuojas.
Pašėlimo duburiuos
Raitosi vingiuojas
Ir mėlynumo kertėje
Nertėte nertėja.
Siuntamam žiaurybės šoky
Bangų liemenų lieknumai
Grakščiai grumias
Su vėjo glėbių įžūlumais.
Salys Šemerys, Kaunas, 1921 m.
Salys Šemerys
APIE VĖJUS BURĖSE, GALVOJE IR KIŠENĖSE
Atsiminimai
Sudarytojas ir paaiškinimų autorius Dainius Elertas
Recenzentai: prof. Rimantas Balsys, doc. dr. Vacys Vaivada
Redaktorė Romualda Nikžentaitienė
Dizaineris Gedas Čiuželis
„Tas faktas, kad 1921 metais buvau parašęs eilėraštį „Baltijos bangų baletas“, rodo, kad jau tuomet domėjausi marinistine tematika. Tai buvo kol kas tik fantastika. Į jūreivišką gyvenimą pradėjau priartėti po septynerių metų. Dar kartą praslinkus septyneriems metams jūros žavesį ir kerus patyriau tą dieną, kada su savo jachta išplaukiau pro molus į Baltiją. Tolimesni plaukiojimai Baltijos jūra ir Kuršių mariomis man suteikė nepaprastai aštrų gyvenimo pajautimą per tiesioginį susidūrimą su vandens stichija. Galbūt mano žygdarbis nebuvo labai didelis, bet savo laiku buvo atlikta reikšmingų žygių.
Mums, buriuotojams, buvo labai skaudu, kai 1939 m. kovo mėn. 23 d. vokiečiai, okupavę Klaipėdos kraštą, atplėšė nuo mūsų Kuršių marias. Tada supratom, kokią skriaudą mums padarė vokiečiai, išviję mus iš buriuotojų rojaus – Kuršių marių. Sergejus Žemaitis savo 1973 metais išleistą romaną antrašte „KLIPER ORION“ pradeda su tokiu motto iš Viktoro Hugo kūrybos: „Žaizdą, padarytą tėvynei, kiekvienas iš mūsų jaučia savo širdies gilumoje.“
Susidarė tikrai nepalankios aplinkybės. Dirbti buvau perkeltas toli nuo jūros, į Vilkaviškio miestelį. Tikėjausi iš Vilkaviškio nors retkarčiais atvažinėti į Šventąją ir dar paburiuoti po Baltijos jūrą. Bet ir tiems kukliems ketinimams nebuvo lemta įvykti. Antrasis pasaulinis karas sužlugdė mano ir kitų buriuotojų užmojus. Daug vandens nutekėjo jūrų link, daug audrų nuūžė jūromis ir mariomis, bet prisiminimai apie buriavimo laikus liko gyvi... Iki šiol širdis pilna tų malonių pojūčių, kuriuos teko patirti buriuojant savo gražiąja jachta „TEGU“. Tą viską suteikė buvimas burlaivyje: vairavimas, jūreiviškas budėjimas. Kaip gera buriuojant atitolti nuo gyvenimo perdėtos skubos, nuo triukšmo, atsikvėpti nuo dulkių ir užteršto oro...
Ką reiškia skubotumas ir greitis? Mes buriuotojai-turistai to nešloviname. Laivas plaukia sulig oro judėjimu švelniu vandens keliu. „Ar porą valandų anksčiau, ar porą dienų vėliau“, – tokių rūpesčių mes buriuojant nepažįstame. Tik sausumos akivaizdoje ateina nerimas į mūsų širdį. Man būna smagu, kai aš dabar įsigilinu į atsiminimus apie buriavimo laikus ir turiu tokį jausmą, lyg man ten būtų kas dovanota. Vis dėlto buriavimo sportas buvo ir yra gražus! Esu laimingas, patyręs buravimo žavingumą!“
2020 11 03, #KAPITONOSKAITINIAI
Ištrauka iš knygos „Prezidentas Smetona“. Apie Lietuvos karo laivą ir jo įgulą“. Sudarytojai – Romaldas ir Romualdas Adomavičiai, 2019 m.
Šis tas apie laivą Prezidentas Smetona
Kovai su kontrabanda pajūryje palengvinti pasienio policijai reikėjo specialaus ginkluoto laivo. Dėl laivo įsigijimo buvo ginčijamasi spaudoje, svarstoma, abejojama. 1927 m. pradžioje spaudoje pranešta apie Lietuvos vyriausybės sprendimą pirkti tokį laivą. Į Vokietiją buvo pasiųsta specialistų komisija apžiūrėti siūlomą pirkinį.
„Prezidentas Smetona“ atplaukė į Klaipėdą 1927 m. birželio mėnesį ir atsistojo Dangėje. Vardą greičiausiai gavo be krikšto, nes jau turėjo jį įplaukdamas į uostą. Pirmasis įspūdis, pamačius laivą, buvo liūdnas. Laivas atrodė apverktinai. Jis buvo ilgai nenaudojamas ir vokiečių pastatytas į „kapinyną“. Ginkluotė nuimta. Kad korpusas nerūdytų, jis buvo konservuotas – apipiltas juoda derva. Paviršius buvo juodas, blizgantis, „kaip iš smalos ištrauktas“. Žmonės nusivylė tokiu laivu. Jo atžvilgiu buvo pasakyta ir šiurkštesnių žodžių. Teko skubiai nugrandyti dervą ir nudažyti korpusą šviesiai pilkais dažais. Darbų varžytines laimėjo Klaipėdos firma „Rock“, kuri ir nudažė laivą.
Po kapitalinio remonto pirmajame žygyje ištiko nesėkmė su kontrabandininkų laivu „Hasan Bier“. Dėl to buvo nuimtas pirmasis laivo vadas A. Daugirdas, kurį pakeitė A. Kaškelis. Pirmuoju laivo inžinieriumi buvo paskirtas majoras M. [A. Michelevičius – sud. past.], atplaukęs su laivu į Klaipėdą. Jį greitai pakeitė A. Darginavičius. Pirmasis mechanikas pradžioje buvo P. Cvironka, mašinistai R. Pulkaitis ir M. Kelpša, vyresnieji kūrikai M. Šimkus ir M. Skėrys, virėjas Aksamitas. Laivo telegrafistas L. K. [L. Kaminskas – sud. past.], bolševikų išvežtas į Sibirą, artilerijos karininkas N. [J. Niauronis – sud. past.]. Įguloje buvo apie 40 žmonių.
Laivo katilus kūreno anglimis. Dvi kūryklos turėjo po du pečius. Laive buvo dvi garo mašinos po 1 000 AJ galingumo. Laivo bunkeriuose tilpo 120 tonų anglies, tankuose – 50 tonų gėlo vandens. „Prezidentas Smetona“ pasiekdavo 18 mazgų greitį. Karininkai gyveno laivagalyje, įgula – laivo priekyje. Vidurinėje laivo dalyje buvo kūryklos ir mašinų skyrius. Dar buvo maisto ir amunicijos sandėliai, įvairių mašinų įrankių sandėlys, drabužių sandėlys ir t. t. Virtuvė buvo tarp kūryklų ir mašinų skyriaus. Ant kapitono tiltelio [vairinės – sud. past.] sumontuoti kompasas, pelengatorius ir didelis prožektorius. Laive buvo dvi irklinės valtys. Virš karininkų kajučių buvo įrengta aikštelė 35 mm zenitinei patrankai. Laivas buvo valdomas gariniu ir dviem rankiniais vairais. Laivo priekyje buvo įrengtas lizdas patrankai, bet pradžioje jos nebuvo. Naudoti du inkarai.
Laivą dažė apie keturis mėnesius. Iš vidaus ir išorės švariai nugrandė dervą, nuplovė žibalu ir dažė pradžioje raudonu švino gruntu, po to du kartus šviesiai pilkais dažais. Vėliau laivagalio denyje buvo pastatytas naujas salonas, kuriame įrengtas kambarys Valstybės Prezidentui miegoti. Šia galimybe Prezidentas taip ir nepasinaudojo. Laivas kainavo apie 200 000 litų, labai daug išleista ir remontui. Buvo dirbama net naktimis. Darbai padaryti sąžiningai. Laivas ėjo jūros sienos apsaugos tarnybą. Ilgainiui paaiškėjo, kad šiai veiklai jis nelabai tiko. Brangiai kainavo jo išlaikymas. Kontrabandos „Prezidentas Smetona“ nesustabdė, nes jo išvykimą iš uosto išduodavo toli matomi iš dūmtraukio virstantys dūmai. Kontrabandininkai spėdavo palikti teritorinius Lietuvos vandenis – 12 jūrmylių nuo kranto.
Teodoras Papartis, Karys, 1957, Nr. 1, p. 7–8
2020 04 27, #KAPITONOSKAITINIAI
Senieji (istoriniai) miestų toponimai vertinami kaip svarbus kultūrinio paveldo objektas. Gatvės, aikštės ar miesto teritorijos plotų pavadinimuose užfiksuota informacija tampa vertingu šaltiniu istorikui, miestelėnų kartoms kuria „jų miesto“ kultūrinę istorinę aplinką. Miesto toponimų kaitaliojimas – kad ir kokia intencija tai būtų daroma – griauna šią aplinką, skurdina (paslepia) istorinį paveldą. Politinės XX a. permainos „paslėpė“ nemaža Klaipėdos miesto toponimų, daugelis jų negrąžinti iki šiol. Pastarieji – Šiaurės balasto aikštė, Pietų balasto aikštė, Balasto gatvė.
Skaitykite plačiau Romaldo Adomavičiaus parengtame straipsnyje: https://muziejus.lt/sites/jrmz/files/kita/38-45_metrastis_2010_nr_1.pdf
2020 04 17, #KAPITONOSKAITINIAI
Bruno le Coutre "Mano miestas Klaipėda. 1930–1939 metai" Knygoje skelbiami į lietuvių kalbą išversti klaipėdiečio Bruno le Coutre (1889–1972) atsiminimai apie 1900–1939 m. Klaipėdą: uostą, gatves, priemiesčius ir juose virusį gyvenimą. Gyvai pristatomi įvairių sluoksnių miestiečių pramogos ir rūpesčiai. Skaitytojui atveriama ne tik to laikotarpio vaizdų panorama, bet ir skonių, kvapų, garsų gama.
Klaipėdos originalai
Klaipėdoje sukiojosi, kaip sakoma, tuzinai keistuolių. Mūsų dabartinėmis sąlygomis sunkiai įsivaizduojamas neskubrus gyvenimas tekėjo įprasta vaga, dažnai primindamas richterišką idilę. Oras buvo pripildytas fluido, kurio veikimas buvo tinkama maitinamoji terpė neeiliniams juokingiems charakteriams atsirasti. Tie, kurie augo šalia uosto, neabejotinai pažinojo „tylųjį Heinrichą“ ir „kiaušininę Janytę“, uoliai padėdavusius laivų kapitonams ir virėjams, daugiausia – burlaivių, kurių iki Pirmojo pasaulinio karo dar daug atplaukdavo į Klaipėdą. „Kiaušininė Janytė“ aprūpindavo kapitonus ne tik kiaušiniais, bet ir kitokiomis smulkmenomis, taip pat ir naktipuodžiais. Sykį ji užėjo į mamos parduotuvę ir labai šiurkščiai pareikalavo šio indo. Tuo metu kaip tik buvau pakeitęs mamą už prekystalio. Situacija man buvo labai nejauki: studijavau seminarijoje ir apie tokius trivialius dalykus nebuvau pratęs kalbėti be užuolankų. Pasiūliau vieną puodelį, kurio ji atsisakė, nes buvo per mažas; indas reikalingas kapitonui. Atnešiau didelį; šis tiko. Audringa jūra! Laive visi verčiasi kūliais, ką čia kalbėti apie kažkokį puodą. Apie „tylųjį Heinrichą“ težinojau, kad jis vertėsi įvairiomis paslaugomis uosto rajone. Mes, vaikai, erzindavome abu juos praeinančius. Jie sunkiai užsidirbdavo sąžiningu darbu sau duonos kąsnį ar vieną kitą porciją iš kambuzo ir savotiškai įvairino uosto kasdienybę. Šalia Marių gatvės stovėjo labai švarus žvejo namelis, priklausęs našlei Meding. Su jos sūnumis Johnu ir Bobu man teko kartu trinti mokyklos suolą, su jų seserimi Berta – šokti ir gal net truputį ja žavėtis. O ji turėjo savo didžiąją meilę ir iškeliavo paskui ją per jūras į Ameriką, tačiau nusivylusi sugrįžo. Daugelis šaipėsi, o man jos buvo gaila. Ji buvo miela mergina.Motušė Meding uoste ėjo svarbias pareigas: aprūpindavo jūrinius laivus gėlu vandeniu iš Dangės*. Jį gabeno iš Tauralaukio didelėmis atviromis valtimis iki laivų ir pompa pumpuodavo į viršų. Tai buvo šuniškas darbas, o dar moteriai.
Apie vieną įvykį: vaikigalių būrys sėdėjome savo įprastoje vietoje ant aukštos medienos krūvos ir stebėjome uosto gyvenimą. Kaip tik atplaukė viena iš plačių valčių vandenvežių ir prisirišo prie didelio garlaivio. Rišantis virves matrosas nebuvo pakankamai atidus (o gal jam iš viršaus nesimatė) ir pritvirtino valtį netinkamoje vietoje – tiesiai po kanalizacijos nuotėkų vamzdžiu. Mes gi tai matėme ir laukėme naujienų, įsitempę kaip lanko stygos. Moteris irgi nieko nepastebėjo ir, nieko neįtardama, ėmė pumpuoti. Netrukus įvyko! Staiga atsivėrė nuotėkų anga, ir vamzdžio turinys iš 4–6 m aukščio triukšmingai išvirto į valtį ir ant moters. Paskui kilęs triukšmas, lydimas matrosų juoko ir mūsų kaukimo, turėjo atrodyti įspūdingai. Tačiau atsargumas aukščiau visko, todėl pasistengėme kuo greičiau išnykti.
Buvo atvesta kanalizacija, ir tokios linksmos intermedijos baigėsi. Laivams gėlas vanduo buvo tiekiamas iš hidrantų. Netoli Medingų namo buvo Abelio žuvų rūkykla. Abelio našlė – mano teta Beata – irgi garsėjo mieste originalumu. Susipažinau su ja 1913 m. Su gražuole dukra Ella ji gyveno naujame šiuolaikiniame name Malūnų kalvoje (Muehlenberg) – simpatiška sena ponia, visada išdidžiai nešiojusi savo imperatoriaus kryžių su ametistu. Pas ją lankytis man neteko, nes buvau per jaunas. Ten sukosi kapitonai ir su laivyba susiję žmonės, taip pat garbingi Klaipėdos miestiečiai. Galiu įsivaizduoti, kad teta Beata, graži moteris, savo išmintimi ir humoru sugebėdavo suvaldyti šiuos dažnai neramius vyrus.Neabejotinai dažnas svečias buvo uosto gydytojas Siemoneitas, mėgėjas skaniai pavalgyti ir – dar labiau – išgerti, be to, rašytojas ir poetas. „Hanibalas prie vartų“ ir kitos pjesės, penki ar šeši šmaikščių posakių tomeliai. Kur jie? Nepatyrusius nupučia; jie buvo prarasti, jei tik teta Beata nepasirūpino išsaugoti. Šiaip jis buvo juokingas stačiokas, galėjęs tapti labai šiurkštus, visai nemokantis gerų manierų, tačiau smuklėse buvo mėgstamas. Mano laikais jis gyveno Walkerio namo prie Karlo tilto antrajame aukšte. Čia jis ir praktikavo. Buvo kalbama, kad ten dažnai vaidendavosi. Nebijokite, raminamųjų ieškančios motinos; tai buvo ne vaiduokliai, o plika tikrovė: kažkas arba risdavosi žemyn, arba keturpėsčias ropšdavosi į viršų. Tai atsitikdavo ir geriausiose šeimose. O daktaras Siemoneitas buvo sąmojingas vyras, mėgęs pripainioti ir užmiršti, kada ir kur esąs.
2020 04 09, #KAPITONOSKAITINIAI
....„Prieš mane marių platuma, atrodo – tyli, rami. O iš tikrųjų – amžinas tekėjimas, pasroviui, prieš srovę, nenutrūkstamas vandens slūgimas ir kilimas.
To nepastebi ir sužinai tik pamatęs tamsiai žalius maurus ant akmenų, kurių švelnūs plaukai be perstojo į visas puses žaismingai vandens taršomi. Per jaukiai raibuliuojantį vandens paviršių, primenantį mirgantį šventinį ekraną, driekiasi purpuriškai geltonas vakaro saulės kaspinas. Sidabru žybteli virš vandens žuvytė. Kas ją skatina tai daryti? Nesuvaldomas gyvenimo džiaugsmas? Instinktyvus oro poreikis? Kas pasakys?
Anapus – niūrus vakaro šešėlyje nerijos miškas, fantastiškai atsispindintis
vandenyje. Ir ten gyvenimo ženklai! Iš namelio kamino tiesiai į viršų
kyla dūmai, aukštai jų stulpas ima vingiuoti ir sklaidosi.
Toliau – kopų fonas. Veikiau nujauti nei matai, kaip slysta Raudonojo
švyturio* šešėlis mėlynai rožinį dangų atspindinčiomis mariomis. Ramybė
aplinkui. Dienos pabaiga.
* Raudonasis švyturys – taip buvo vadinamas pagrindinis Klaipėdos švyturys.
Pavadinimas prigijo 1874 m. pradėjus švyturį dažyti raudonais ir baltais šachmatų kvadratais. Dabartinis žymėjimas juodomis ir baltomis horizontaliomis juostomis buvo įvestas po Antrojo pasaulinio karo.
Toli uoste nenurimsta dirbančios įmonės triukšmas, bildėdami tuštėja
greiferiai, dunksi ir gergždžia sukinėjamos gervės, aidi garlaivių ir garvežių
švilpukai – tačiau tu negirdi.
Ramybės netrikdo nei Valgume žaidžiančių vaikų krykštavimas, nei
kartkarčiais nuaidintis ten laukiančių moterų ir prekeivių juokas, jie tampa
šios ramios laukimo būsenos dalis. Vakaras sugrąžina iš jūros jų maitintojus su atlyginimu už pastangas – jūros turtais, sidabru mirgančiais
pilnose dėžėse. Kodėl nebūti linksmiems? Bus duonos, bus ramu ir saugu!
<...>
Tuo tarpu Dievas uždega savo žibintus – didelį ir mažuosius. Melodiškas kliuksėjimas vilioja tarytum paslaptinga meilių undinių daina. Lėtai įbrendu į vandenį, nuplaukiu nuo kranto ir leidžiuosi srovės nešamas. Atsigaivinęs skubu į savąjį žvejų kaimą, kuriame man nauja diena bus kitokia nei žvejams, tačiau jos ritmas bendras visiems:
darbas, džiaugsmas, dėkingumas.
#KAPITONOSKAITINIAI iš BRUNO LE COUTRE. MANO MIESTAS KLAIPĖDA. 1900–1939 METAI, https://
2020 04 01 #KAPITONOSKAITINIAI
Laiškai iš burlaivio „Archibald Russell“
Pradėkim nuo to, kas svarbiausia – vandens. Gal mes ne visada jaučiame tai, bet net 70 proc. mūsų kūno – vanduo. 70 procentų Žemės paviršiaus taip pat dengia vanduo. Susidraugauti ir išmokti gyventi apsuptam vandens, reiškia išmokti gyventi su savimi.
Jūrų muziejaus Laivybos istorijos ekspozicijoje galima rasti Jūrų skyriaus praktikanto Prano Šaltenio asmeninius laiškus iš burlaivio „Archibald Russell“, jo įskaitų knygelę. Jis beveik prieš šimtą metų plaukiojo jūromis ir kasdien kartu su kitais įgulos draugais prabusdavo apsuptas vandens. Daugelį jūreivių jūra sustiprino, išmokė nugalėti baimes, drąsiai imtis atsakomybės.
Kaip rašė Pranas: „Tenka mums dažnai į laivų stiebus laipioti, o stiebai lyg įsiutę supasi raižydami danguje lankus. Mes kaip geri akrobatai tamsioj prapliupusioj lietum nakty drąsiai laipiojom stiebais aukštyje 40–50 metrų. Noriai, kupini energijos, viską pakeliam, tik gal ne vienas stiebe tupėdamas manėm, jog ten Lietuvoj sėdi žmonės šiltuose kambariuose ir lempų šviesa jaukiai kutena akis ir ne galvoj jiems, jog kažin kur ten toli svaido įsiutę bangos permirkusius keliautojus. Gavus liuosą valandėlę sueinam būrelin ir kalbamės apie jūrininkų žiaurųjį gyvenimą, kurį mes pamėgom.“
Nuotrauka: www.limis.lt, jūreivis Pranas Šaltenis
Plačiau apie jūreivių gyvenimo aktualijas: http://www.vejopamusalai.lt/?p=1697#more-1697
#GYVENIMASJUROJEKITOKS
2020 03 25, #KAPITONOSKAITINIAI
„Prezidentas Smetona“. Apie Lietuvos karo laivą ir jo įgulą“
Sudarytojai: Romaldas ir Romualdas Adomavičiai
Grįžtant iš jūros, svečiai ragavo jūreivių vakarienės ir apžiūrėjo jūreivių ir karininkų gyvenamąsias patalpas. Kiekviena patalpų pėda nelieka laive neišnaudota. Toji pat patalpa, pavyzdžiui, rytą tarnauja mokymui, pietų metu naudojama kaip valgykla, poilsio metu – kaip skaitykla. Vakare stalai, suolai ir mokymo lenta pritvirtinami prie lubų, ir įgula patalpoje rikiuojasi patikrinimui. Pagaliau, pakabinus čia kiekvieną vakarą atsinešamas brezentines lovas, ši patalpa būna dar ir miegamuoju.
Artinantis į uosto vartus, giedrame danguje leidosi jūron didelis raudonas saulės skritulys. Trimitas sugaudė maldai ir vėliavos nuleidimui. Iš kūryklų, mašinų ir nuo tiltelių susirinkę jūreiviai rikiavosi laivo užpakalyje.
– Maldai kepures nusiimk! – sukomandavo laivo budėtojas. Viešpatavo ir svečių tarpe tyla, girdėjosi tik laivo sraigtų verpetais sukamo vandens šniokštimas. Iškilmingu balsu laivo artilerijos karininkas skaito pirmą kartą jūrininko maldą:
„Į Tave, Amžinasai Tėve, dangaus ir vandens gelmių Viešpatie, kurio klauso vėjai ir bangos, nuo šio Tėvynei pašvęsto laivo mes, Lietuvos kariai jūrininkai, keliame mūsų širdis.
Globok ir stiprink savo tikėjime, Didysai Dieve, mūsų tautą. Duok užtarnautą garbę ir galią mūsų vėliavai; įsakyk, kad audros ir vėjai jai tetarnautų; jos baimę įdiek priešų širdyse; teapsaugoja jos garbę eilės plieno krūtinių, kietesnių už šio laivo plieną.
Laimink, o Viešpatie, mūsų tolimus namus ir brangius mums žmones; laimink taip pat šią temstančiąją naktį, mūsų tautos poilsį ir mus, kurie jūroje ginkluoti budime jos laisvės sargyboje.“
