2020 04 27, #KAPITONOSKAITINIAI
Senieji (istoriniai) miestų toponimai vertinami kaip svarbus kultūrinio paveldo objektas. Gatvės, aikštės ar miesto teritorijos plotų pavadinimuose užfiksuota informacija tampa vertingu šaltiniu istorikui, miestelėnų kartoms kuria „jų miesto“ kultūrinę istorinę aplinką. Miesto toponimų kaitaliojimas – kad ir kokia intencija tai būtų daroma – griauna šią aplinką, skurdina (paslepia) istorinį paveldą. Politinės XX a. permainos „paslėpė“ nemaža Klaipėdos miesto toponimų, daugelis jų negrąžinti iki šiol. Pastarieji – Šiaurės balasto aikštė, Pietų balasto aikštė, Balasto gatvė.
Skaitykite plačiau Romaldo Adomavičiaus parengtame straipsnyje: https://muziejus.lt/sites/jrmz/files/kita/38-45_metrastis_2010_nr_1.pdf
2020 04 17, #KAPITONOSKAITINIAI
Bruno le Coutre "Mano miestas Klaipėda. 1930–1939 metai" Knygoje skelbiami į lietuvių kalbą išversti klaipėdiečio Bruno le Coutre (1889–1972) atsiminimai apie 1900–1939 m. Klaipėdą: uostą, gatves, priemiesčius ir juose virusį gyvenimą. Gyvai pristatomi įvairių sluoksnių miestiečių pramogos ir rūpesčiai. Skaitytojui atveriama ne tik to laikotarpio vaizdų panorama, bet ir skonių, kvapų, garsų gama.
Klaipėdos originalai
Klaipėdoje sukiojosi, kaip sakoma, tuzinai keistuolių. Mūsų dabartinėmis sąlygomis sunkiai įsivaizduojamas neskubrus gyvenimas tekėjo įprasta vaga, dažnai primindamas richterišką idilę. Oras buvo pripildytas fluido, kurio veikimas buvo tinkama maitinamoji terpė neeiliniams juokingiems charakteriams atsirasti. Tie, kurie augo šalia uosto, neabejotinai pažinojo „tylųjį Heinrichą“ ir „kiaušininę Janytę“, uoliai padėdavusius laivų kapitonams ir virėjams, daugiausia – burlaivių, kurių iki Pirmojo pasaulinio karo dar daug atplaukdavo į Klaipėdą. „Kiaušininė Janytė“ aprūpindavo kapitonus ne tik kiaušiniais, bet ir kitokiomis smulkmenomis, taip pat ir naktipuodžiais. Sykį ji užėjo į mamos parduotuvę ir labai šiurkščiai pareikalavo šio indo. Tuo metu kaip tik buvau pakeitęs mamą už prekystalio. Situacija man buvo labai nejauki: studijavau seminarijoje ir apie tokius trivialius dalykus nebuvau pratęs kalbėti be užuolankų. Pasiūliau vieną puodelį, kurio ji atsisakė, nes buvo per mažas; indas reikalingas kapitonui. Atnešiau didelį; šis tiko. Audringa jūra! Laive visi verčiasi kūliais, ką čia kalbėti apie kažkokį puodą. Apie „tylųjį Heinrichą“ težinojau, kad jis vertėsi įvairiomis paslaugomis uosto rajone. Mes, vaikai, erzindavome abu juos praeinančius. Jie sunkiai užsidirbdavo sąžiningu darbu sau duonos kąsnį ar vieną kitą porciją iš kambuzo ir savotiškai įvairino uosto kasdienybę. Šalia Marių gatvės stovėjo labai švarus žvejo namelis, priklausęs našlei Meding. Su jos sūnumis Johnu ir Bobu man teko kartu trinti mokyklos suolą, su jų seserimi Berta – šokti ir gal net truputį ja žavėtis. O ji turėjo savo didžiąją meilę ir iškeliavo paskui ją per jūras į Ameriką, tačiau nusivylusi sugrįžo. Daugelis šaipėsi, o man jos buvo gaila. Ji buvo miela mergina.Motušė Meding uoste ėjo svarbias pareigas: aprūpindavo jūrinius laivus gėlu vandeniu iš Dangės*. Jį gabeno iš Tauralaukio didelėmis atviromis valtimis iki laivų ir pompa pumpuodavo į viršų. Tai buvo šuniškas darbas, o dar moteriai.
Apie vieną įvykį: vaikigalių būrys sėdėjome savo įprastoje vietoje ant aukštos medienos krūvos ir stebėjome uosto gyvenimą. Kaip tik atplaukė viena iš plačių valčių vandenvežių ir prisirišo prie didelio garlaivio. Rišantis virves matrosas nebuvo pakankamai atidus (o gal jam iš viršaus nesimatė) ir pritvirtino valtį netinkamoje vietoje – tiesiai po kanalizacijos nuotėkų vamzdžiu. Mes gi tai matėme ir laukėme naujienų, įsitempę kaip lanko stygos. Moteris irgi nieko nepastebėjo ir, nieko neįtardama, ėmė pumpuoti. Netrukus įvyko! Staiga atsivėrė nuotėkų anga, ir vamzdžio turinys iš 4–6 m aukščio triukšmingai išvirto į valtį ir ant moters. Paskui kilęs triukšmas, lydimas matrosų juoko ir mūsų kaukimo, turėjo atrodyti įspūdingai. Tačiau atsargumas aukščiau visko, todėl pasistengėme kuo greičiau išnykti.
Buvo atvesta kanalizacija, ir tokios linksmos intermedijos baigėsi. Laivams gėlas vanduo buvo tiekiamas iš hidrantų. Netoli Medingų namo buvo Abelio žuvų rūkykla. Abelio našlė – mano teta Beata – irgi garsėjo mieste originalumu. Susipažinau su ja 1913 m. Su gražuole dukra Ella ji gyveno naujame šiuolaikiniame name Malūnų kalvoje (Muehlenberg) – simpatiška sena ponia, visada išdidžiai nešiojusi savo imperatoriaus kryžių su ametistu. Pas ją lankytis man neteko, nes buvau per jaunas. Ten sukosi kapitonai ir su laivyba susiję žmonės, taip pat garbingi Klaipėdos miestiečiai. Galiu įsivaizduoti, kad teta Beata, graži moteris, savo išmintimi ir humoru sugebėdavo suvaldyti šiuos dažnai neramius vyrus.Neabejotinai dažnas svečias buvo uosto gydytojas Siemoneitas, mėgėjas skaniai pavalgyti ir – dar labiau – išgerti, be to, rašytojas ir poetas. „Hanibalas prie vartų“ ir kitos pjesės, penki ar šeši šmaikščių posakių tomeliai. Kur jie? Nepatyrusius nupučia; jie buvo prarasti, jei tik teta Beata nepasirūpino išsaugoti. Šiaip jis buvo juokingas stačiokas, galėjęs tapti labai šiurkštus, visai nemokantis gerų manierų, tačiau smuklėse buvo mėgstamas. Mano laikais jis gyveno Walkerio namo prie Karlo tilto antrajame aukšte. Čia jis ir praktikavo. Buvo kalbama, kad ten dažnai vaidendavosi. Nebijokite, raminamųjų ieškančios motinos; tai buvo ne vaiduokliai, o plika tikrovė: kažkas arba risdavosi žemyn, arba keturpėsčias ropšdavosi į viršų. Tai atsitikdavo ir geriausiose šeimose. O daktaras Siemoneitas buvo sąmojingas vyras, mėgęs pripainioti ir užmiršti, kada ir kur esąs.
2020 04 09, #KAPITONOSKAITINIAI
....„Prieš mane marių platuma, atrodo – tyli, rami. O iš tikrųjų – amžinas tekėjimas, pasroviui, prieš srovę, nenutrūkstamas vandens slūgimas ir kilimas.
To nepastebi ir sužinai tik pamatęs tamsiai žalius maurus ant akmenų, kurių švelnūs plaukai be perstojo į visas puses žaismingai vandens taršomi. Per jaukiai raibuliuojantį vandens paviršių, primenantį mirgantį šventinį ekraną, driekiasi purpuriškai geltonas vakaro saulės kaspinas. Sidabru žybteli virš vandens žuvytė. Kas ją skatina tai daryti? Nesuvaldomas gyvenimo džiaugsmas? Instinktyvus oro poreikis? Kas pasakys?
Anapus – niūrus vakaro šešėlyje nerijos miškas, fantastiškai atsispindintis
vandenyje. Ir ten gyvenimo ženklai! Iš namelio kamino tiesiai į viršų
kyla dūmai, aukštai jų stulpas ima vingiuoti ir sklaidosi.
Toliau – kopų fonas. Veikiau nujauti nei matai, kaip slysta Raudonojo
švyturio* šešėlis mėlynai rožinį dangų atspindinčiomis mariomis. Ramybė
aplinkui. Dienos pabaiga.
* Raudonasis švyturys – taip buvo vadinamas pagrindinis Klaipėdos švyturys.
Pavadinimas prigijo 1874 m. pradėjus švyturį dažyti raudonais ir baltais šachmatų kvadratais. Dabartinis žymėjimas juodomis ir baltomis horizontaliomis juostomis buvo įvestas po Antrojo pasaulinio karo.
Toli uoste nenurimsta dirbančios įmonės triukšmas, bildėdami tuštėja
greiferiai, dunksi ir gergždžia sukinėjamos gervės, aidi garlaivių ir garvežių
švilpukai – tačiau tu negirdi.
Ramybės netrikdo nei Valgume žaidžiančių vaikų krykštavimas, nei
kartkarčiais nuaidintis ten laukiančių moterų ir prekeivių juokas, jie tampa
šios ramios laukimo būsenos dalis. Vakaras sugrąžina iš jūros jų maitintojus su atlyginimu už pastangas – jūros turtais, sidabru mirgančiais
pilnose dėžėse. Kodėl nebūti linksmiems? Bus duonos, bus ramu ir saugu!
<...>
Tuo tarpu Dievas uždega savo žibintus – didelį ir mažuosius. Melodiškas kliuksėjimas vilioja tarytum paslaptinga meilių undinių daina. Lėtai įbrendu į vandenį, nuplaukiu nuo kranto ir leidžiuosi srovės nešamas. Atsigaivinęs skubu į savąjį žvejų kaimą, kuriame man nauja diena bus kitokia nei žvejams, tačiau jos ritmas bendras visiems:
darbas, džiaugsmas, dėkingumas.
#KAPITONOSKAITINIAI iš BRUNO LE COUTRE. MANO MIESTAS KLAIPĖDA. 1900–1939 METAI, https://
2020 04 01 #KAPITONOSKAITINIAI
Laiškai iš burlaivio „Archibald Russell“
Pradėkim nuo to, kas svarbiausia – vandens. Gal mes ne visada jaučiame tai, bet net 70 proc. mūsų kūno – vanduo. 70 procentų Žemės paviršiaus taip pat dengia vanduo. Susidraugauti ir išmokti gyventi apsuptam vandens, reiškia išmokti gyventi su savimi.
Jūrų muziejaus Laivybos istorijos ekspozicijoje galima rasti Jūrų skyriaus praktikanto Prano Šaltenio asmeninius laiškus iš burlaivio „Archibald Russell“, jo įskaitų knygelę. Jis beveik prieš šimtą metų plaukiojo jūromis ir kasdien kartu su kitais įgulos draugais prabusdavo apsuptas vandens. Daugelį jūreivių jūra sustiprino, išmokė nugalėti baimes, drąsiai imtis atsakomybės.
Kaip rašė Pranas: „Tenka mums dažnai į laivų stiebus laipioti, o stiebai lyg įsiutę supasi raižydami danguje lankus. Mes kaip geri akrobatai tamsioj prapliupusioj lietum nakty drąsiai laipiojom stiebais aukštyje 40–50 metrų. Noriai, kupini energijos, viską pakeliam, tik gal ne vienas stiebe tupėdamas manėm, jog ten Lietuvoj sėdi žmonės šiltuose kambariuose ir lempų šviesa jaukiai kutena akis ir ne galvoj jiems, jog kažin kur ten toli svaido įsiutę bangos permirkusius keliautojus. Gavus liuosą valandėlę sueinam būrelin ir kalbamės apie jūrininkų žiaurųjį gyvenimą, kurį mes pamėgom.“
Nuotrauka: www.limis.lt, jūreivis Pranas Šaltenis
Plačiau apie jūreivių gyvenimo aktualijas: http://www.vejopamusalai.lt/?p=1697#more-1697
#GYVENIMASJUROJEKITOKS
2020 03 25, #KAPITONOSKAITINIAI
„Prezidentas Smetona“. Apie Lietuvos karo laivą ir jo įgulą“
Sudarytojai: Romaldas ir Romualdas Adomavičiai
Grįžtant iš jūros, svečiai ragavo jūreivių vakarienės ir apžiūrėjo jūreivių ir karininkų gyvenamąsias patalpas. Kiekviena patalpų pėda nelieka laive neišnaudota. Toji pat patalpa, pavyzdžiui, rytą tarnauja mokymui, pietų metu naudojama kaip valgykla, poilsio metu – kaip skaitykla. Vakare stalai, suolai ir mokymo lenta pritvirtinami prie lubų, ir įgula patalpoje rikiuojasi patikrinimui. Pagaliau, pakabinus čia kiekvieną vakarą atsinešamas brezentines lovas, ši patalpa būna dar ir miegamuoju.
Artinantis į uosto vartus, giedrame danguje leidosi jūron didelis raudonas saulės skritulys. Trimitas sugaudė maldai ir vėliavos nuleidimui. Iš kūryklų, mašinų ir nuo tiltelių susirinkę jūreiviai rikiavosi laivo užpakalyje.
– Maldai kepures nusiimk! – sukomandavo laivo budėtojas. Viešpatavo ir svečių tarpe tyla, girdėjosi tik laivo sraigtų verpetais sukamo vandens šniokštimas. Iškilmingu balsu laivo artilerijos karininkas skaito pirmą kartą jūrininko maldą:
„Į Tave, Amžinasai Tėve, dangaus ir vandens gelmių Viešpatie, kurio klauso vėjai ir bangos, nuo šio Tėvynei pašvęsto laivo mes, Lietuvos kariai jūrininkai, keliame mūsų širdis.
Globok ir stiprink savo tikėjime, Didysai Dieve, mūsų tautą. Duok užtarnautą garbę ir galią mūsų vėliavai; įsakyk, kad audros ir vėjai jai tetarnautų; jos baimę įdiek priešų širdyse; teapsaugoja jos garbę eilės plieno krūtinių, kietesnių už šio laivo plieną.
Laimink, o Viešpatie, mūsų tolimus namus ir brangius mums žmones; laimink taip pat šią temstančiąją naktį, mūsų tautos poilsį ir mus, kurie jūroje ginkluoti budime jos laisvės sargyboje.“
