Gyvenimas jūroje – kitoks

2020 04 28, #GYVENIMASJUROJEKITOKS

Kodėl laivas plaukia? Laivų statyba 

Susiuvamos lentos
Tai seniausias valčių statybos būdas, atsiradęs apie 2600 m. pr. Kr. ir naudotas 5 tūkstantmečius daugelyje pasaulio šalių. Borto lentos buvo sujungiamos virvėmis iš kailio rėžių, sausgyslių, šaknų, vytelių ir augalinio plaušo. 
Saulės valtis buvo rasta Didžiojoje Gizos piramidėje Egipte, o dabar saugoma muziejuje. Saulės laivas turėjo simboliškai perkelti Cheopso karalių į pomirtinį gyvenimą. Tokios laidojimo valtys buvo didelės ir plačios, nes turėjo talpinti visus kitame gyvenime būtinus daiktus. Manoma, kad iki palaidojant piramidėje, valtis buvo tikrai plukdoma ir vandeniu: ja karalius lankė šventas vietas, o po mirties jo balzamuotas kūnas būdavo perplukdomas iš Memfio į Gizą. 
Klinkerinis lentų suleidimo būdas
Panašiai kaip čerpės ant stogų – iš dalies užleidžiant vieną ant kitos – laivų borto lentos buvo jungiamos Šiaurės Europoje prie Baltijos jūros jau II amžiuje.
Jungiama buvo kniedėmis, vinimis, varžtais. Taip savo drakarus statė vikingai, kogus – pirkliai. Tai buvo vidutinio dydžio lengvi ir manevringi laivai, lengvai slystantys vandens paviršiumi. 
Karavelinis lentų suleidimo būdas
Taip laivai buvo statomi Viduržemio jūros ir Vidurio Rytų šalyse. Pavadinimas kilo iš vėlyvaisiais viduramžiais Ispanijoje ir Portugalijoje paplitusių karavelės ir karako laivų tipų. Korpuso lentos būdavo tvirtinamos ant rėmo, suglaudžiant jas galais, tarpai tarp lentų užkamšomi medvilnės plaušu, dervuotomis pakulomis. Nuo XX a. tarpulentėms užpildyti naudojami ir sintetiniai hermetikai. Taip buvo statomi dideli, tvirti laivai su keliais stiebais ir tiesiosiomis burėmis. 

Karavelinis lentų suleidimas

Klinkerinis lentų suleidimas

Lentų susiuvimas.

2020 04 17, #GYVENIMASJUROJEKITOKS

Kodėl laivas plaukia?
Vanduo atvėrė žmogui horizontą: pasaulio pažinimui, atradimams ir prekybai. Vanduo – visos žmonijos gyvybės lopšys ir maitintojas. Žmones į vandenų keliones išgynė elementarūs išlikimo – maisto, saugumo ir aplinkos pažinimo – poreikiai, kurie skatino atrasti vandens kelius primityviomis priemonėmis. Pirmosios plaukimo priemonės buvo labai paprastos, sumeistrautos iš to, kas buvo arčiausiai: rąstų, vytelių, medžio žievių ar gyvūnų odų.  Akmens amžiuje atsirado plaustas – surišti medžių kamienai tiko ir žvejybai, ir kroviniams gabenti pakrantėmis. Vietoj medienos buvo naudojamos ir nendrės, pripūstos gyvulių odos ar net moliniai indai. Gebėjimas naudotis įrankiais ir ugnimi leido žmogui prieš 10 tūkst. metų iš medžio kamieno išsiskobti ir išdeginti luotą. Tai buvo tikri to laiko ekspresai – greiti ir manevringi, turėję tik vieną trūkumą – lengvai virsdavę. Bet polineziečiai sugalvojo patobulinimą – pritvirtino šoninius plūdurus. Krepšys, pasirodo, gali būti skirtas ne tik uogauti ar grybauti, bet gali ir atstoti valtį. Jo pagrindas nupinamas iš vytelių, jas aptraukiant oda ar medžio žieve, nendrėmis, o mūsų laikais – vandeniui nepralaidžia medžiaga. Apvalainas krepšys dar ir dabar naudojamas kai kuriuose regionuose: ne tik Vietname, Tibete, Indijoje ar Irake, bet ir Vakarų Europoje – Airijoje, Velse. Vanduo kūrė civilizaciją ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Vėlyvajame akmens amžiuje (apie 2500 m. pr. Kr.) klestėjo žvejų gyvenvietė, įsikūrusi prie Šventosios upės. Upės žiotys knibždėjo žuvų. Joms gaudyti žmogus išmoko iš liepos karnų regzti tinklus, iš pušies skalų – bučius, o iš žievės – plūdes. Pavykdavo pagauti iki 1,3 m ilgio lydekų, iki 70 cm ilgio sterkų, didesnių nei pusė metro karšių, o kartais išvilkdavo į krantą beveik 2 metrų šamą. Pietų ar vakarienės šventojiškiai skanavo otų, plekšnių, o kartais pasigaudavo menkių, lašišų. Jūroje jie medžiojo ruonius, miškuose – šernus, briedžius, lapes ir elnius.