2020 11 24, #GYVENIMASJŪROJEKITOKS
Jei Kopgalyje apsilankytumėte šiek tiek anksčiau, bent šimtmečiu, bene pirmas žvilgsnį patraukiantis dalykas būtų keista aukštyn išstypusi konstrukcija. Lyg gigantiškas dviračio pusbrolis su aukštu stiebu, bei „L“ ir „B“ raidėmis šalia ratų. Jei nesate jūros žmonės ar senosios Klaipėdos gyventojai – nelabai atspėsite, ką matote prieš save.
Tai – meteorologinis semaforas, signalinis įrenginys, nurodantis vėjo stiprumą ir kryptį. Semaforas ir signalinė stotis laivams Kopgalyje iškilo 1902 m. Semaforo rodmenys geru oru buvo matomi net iki 11 kilometrų atstumu nuo kranto, juos taip pat galėjo skaityti ir Klaipėdos uoste stovinčių laivų kapitonai. Ant semaforo stiebo pritvirtintų horizontalių lentelių skaičius nurodydavo vėjo stiprumą balais, o didžiuliai skrituliai su centre pritvirtintomis rodyklėmis rodė vėjo kryptį. Kodėl du apskritimai?
Skaitymą palengvina „L“ ir „B“ raidės – vienas apskritimas nurodė vėjo kryptį ir stiprumą Liepojos pusėje, o kitas – Brüsterorto pusėje (dabartinė Kaliningrado teritorija).
Semaforo signalinius rodmenis keičiantis meteorologinėms sąlygoms taisydavo semaforo prižiūrėtojas. Telegrafu iš Liepojos ar Brüsterorto gavęs informaciją apie sąlygas tarnautojas tris kartus per dieną atitinkamai sureguliuodavo ir semaforo signalus.
Iš Lietuvos jūrų muziejaus gido „Jūros istorijos“, teksto autorė – Kristina Sadauskienė, kuris jau pakeliui į spaustuvę!
2020 11 17, #GYVENIMASJŪROJEKITOKS
Kai kurias istorijas pasakoti labai sunku. Bet jų pamiršti taip pat negalima. Pati baisiausia, daugiausiai gyvybių nusinešusi laivo katastrofa įvyko Baltijos jūroje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Spaudžiant Raudonajai armijai buvo pradėta vykdyti gelbėjimo operacija pavadinimu „Hanibalas“ keleivinis garlaivis „Wilhelm Gustloff“ 1945 m. sausio 30 d. išplaukė iš Gdansko. Laive grūdosi daugiau beveik 11 tūkstančių žmonių – kariškių ir įvairių tautybių civilių (vokiečių, lietuvių, lenkų, latvių ir kt.), keleivių tarpe buvo ir daug vaikų. Naktį garlaivį torpedavo jį pastebėjęs sovietų povandeninis laivas „S-13“. Trims torpedoms pramušus „Wilhelm Gustloff“ šoną jis nuskendo, o gyvybių neteko iki 10 000 žmonių, beveikpusė jų buvo vaikai. Naktis buvo labai šalta, temperatūra buvo nukritusi iki -18 °C. Vandens paviršiuje plūduriavo ledo gabalai. Daug laivo keleivių nedėvėjo gelbėjimosi liemenių, kai kurios gelbėjimosi valtys buvo prišalusios prie denio – tik devynias pavyko nuleisti į vandenį. Nepaisant didžiulio aukų skaičiaus „Wilhelm Gustloff“ tragedija ilgainiui liko istorijos paraštėse. Didesnio dėmesio ji sulaukė tik jau šiuolaikiniais laikais, ją savo knygoje „Krabo žingsniu“ aprašė Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, vėliau lietuvių kilmės autorė Rūta Šepetys romane „Druska jūrai“.
„Wilhelm Gustloff“ buvo pastatytas kaip kruizinis laivas 1937 m. 208.5 m. ilgio laive buvo numatytos 1 465 vietos keleiviams. Karinis laivynas garlaivį perėmė 1939 m., iki 1940 m. „Wilhelm Gustloff“ tarnavo kaip plaukiojanti ligoninė. Garlaivį nuskandinusiam povandeniniam laivui „A-13“ vadovavo Aleksandras Marinesko, praėjus vos 11 dienų po „Wilhelm Gustloff“ atakos tas pats povandeninis laivas nuskandino kitą vokiečių laivą „General von Steuben“ – šios katastrofos metu žuvo puspenkto tūkstančio žmonių. A. Marinenko iki šiol Rusijoje tebėra laikomas karo didvyriu, jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos Didvyrio vardas. 1995 m. buvo išleistas proginis medalis „Amžiaus ataka“. „Wilhelm Gustloff“ griaučiai guli Lenkijos teritoriniuose vandenyse, narams neleidžiama artintis arčiau nei 500 m. iki garlaivio.
Iš Lietuvos jūrų muziejaus gido „Jūros istorijos“, teksto autorė – Kristina Sadauskienė, kuris jau pakeliui į spaustuvę!
Vaizdo siužetas – tai virtualaus turo dalis, kurio parengimą parėmė Lietuvos kultūros taryba. Čia galime parodyti mažus epizodus, o kai jau bus saugu lankytis, kviesime į muziejų virtualų turą pažiūrėti per 3D akinius – potyriai ir vaizdai jūsų nenuvils, o istorijos, manome tikrai įsimins ir sujaudins.
Spustelkite ant nuotraukos ir žiūrėkite pasakojimą.
2020 11 16, #GYVENIMASJŪROJEKITOKS, #JŪROJE
Jūreiviai dryžuoti, kaip ... Mirtis. Kodėl?
Į Lietuvos jūrų muziejų ką tik atkeliavo jauno, bet jau garsaus lenkų iliustratoriaus, rašytojo, dizainerio Piotr Karski „Jūroje“. Tai įspūdingai iliustruota veiklos visai šeimai knyga apie jūras ir vandenynus, su įdomiais faktais ir istorijomis. Daugiau nei 100 įtraukiančių užduočių, galvosūkių ir veiklos idėjų! Suprojektuoti keleivinį ar povandeninį laivą, pastatyti plaustą, rasti piratų lobį, sužinoti, kuo ypatingi medūzos ar koralai, perskaityti daug įdomių faktų apie jūros gyvūniją ir augaliją, taip pat apie jūros žmones. Ar Jūs žinote, kodėl jūreivių marškinėliai dryžuoti?
Sakoma, kad juodai ir baltai arba juodai ir mėlynai dryžuoti jūrininkų marškinėliai atsirado iš XVI a. Bretanės žvejų ir jūreivių drabužių. Dažniausiai jūreiviai juos megzdavo patys, taip trumpindami laiką, o dryžuotus mezgė juos, kad būtų geriau pastebimi. Jūreiviai turėjo ir įvairiausių prietarų: blogas ženklas užmušti žuvėdrą, negerai, jei laive yra moteris. Ilgą laiką plaukiojusių jūromis vyrų galvose gimdavo pačių netikėčiausių istorijų apie vandenynų bedugnėse gyvenusias pabaisas, galėjusias vienu kąsniu praryti visą laivą, undines, dainuojančias ir viliojančias šokti jūreivius per bortą, jūros gyvates.
Megzdami dryžuotus marškinėlius jūreiviai supanašėdavo su mirusiais, nes dryžiai primena kaulėtos Mirties šonkaulius. Todėl jie turėdavo tapti jau neįdomūs jūros pabaisoms.
Vakarų Europoje „jūrininkų dryžiai“ vadinami „bretonų dryžiais“. Netrukus šią madą perėmė Olandijos laivynas, vėliau – prancūzų, kadangi dryžuotus rūbus vilkintys žmonės buvo puikiai pastebimi ant laivo stiebų tarp dažniausiai vienspalvių burių.
Norite įsigyti ar padovanoti šią knygą?
Rašykite suvenyrai@muziejus.lt
2020 04 28, #GYVENIMASJUROJEKITOKS
Kodėl laivas plaukia? Laivų statyba
Susiuvamos lentos
Tai seniausias valčių statybos būdas, atsiradęs apie 2600 m. pr. Kr. ir naudotas 5 tūkstantmečius daugelyje pasaulio šalių. Borto lentos buvo sujungiamos virvėmis iš kailio rėžių, sausgyslių, šaknų, vytelių ir augalinio plaušo.
Saulės valtis buvo rasta Didžiojoje Gizos piramidėje Egipte, o dabar saugoma muziejuje. Saulės laivas turėjo simboliškai perkelti Cheopso karalių į pomirtinį gyvenimą. Tokios laidojimo valtys buvo didelės ir plačios, nes turėjo talpinti visus kitame gyvenime būtinus daiktus. Manoma, kad iki palaidojant piramidėje, valtis buvo tikrai plukdoma ir vandeniu: ja karalius lankė šventas vietas, o po mirties jo balzamuotas kūnas būdavo perplukdomas iš Memfio į Gizą.
Klinkerinis lentų suleidimo būdas
Panašiai kaip čerpės ant stogų – iš dalies užleidžiant vieną ant kitos – laivų borto lentos buvo jungiamos Šiaurės Europoje prie Baltijos jūros jau II amžiuje.
Jungiama buvo kniedėmis, vinimis, varžtais. Taip savo drakarus statė vikingai, kogus – pirkliai. Tai buvo vidutinio dydžio lengvi ir manevringi laivai, lengvai slystantys vandens paviršiumi.
Karavelinis lentų suleidimo būdas
Taip laivai buvo statomi Viduržemio jūros ir Vidurio Rytų šalyse. Pavadinimas kilo iš vėlyvaisiais viduramžiais Ispanijoje ir Portugalijoje paplitusių karavelės ir karako laivų tipų. Korpuso lentos būdavo tvirtinamos ant rėmo, suglaudžiant jas galais, tarpai tarp lentų užkamšomi medvilnės plaušu, dervuotomis pakulomis. Nuo XX a. tarpulentėms užpildyti naudojami ir sintetiniai hermetikai. Taip buvo statomi dideli, tvirti laivai su keliais stiebais ir tiesiosiomis burėmis.
Karavelinis lentų suleidimas
Klinkerinis lentų suleidimas
Lentų susiuvimas.
2020 04 17, #GYVENIMASJUROJEKITOKS
Kodėl laivas plaukia?
Vanduo atvėrė žmogui horizontą: pasaulio pažinimui, atradimams ir prekybai. Vanduo – visos žmonijos gyvybės lopšys ir maitintojas. Žmones į vandenų keliones išgynė elementarūs išlikimo – maisto, saugumo ir aplinkos pažinimo – poreikiai, kurie skatino atrasti vandens kelius primityviomis priemonėmis. Pirmosios plaukimo priemonės buvo labai paprastos, sumeistrautos iš to, kas buvo arčiausiai: rąstų, vytelių, medžio žievių ar gyvūnų odų. Akmens amžiuje atsirado plaustas – surišti medžių kamienai tiko ir žvejybai, ir kroviniams gabenti pakrantėmis. Vietoj medienos buvo naudojamos ir nendrės, pripūstos gyvulių odos ar net moliniai indai. Gebėjimas naudotis įrankiais ir ugnimi leido žmogui prieš 10 tūkst. metų iš medžio kamieno išsiskobti ir išdeginti luotą. Tai buvo tikri to laiko ekspresai – greiti ir manevringi, turėję tik vieną trūkumą – lengvai virsdavę. Bet polineziečiai sugalvojo patobulinimą – pritvirtino šoninius plūdurus. Krepšys, pasirodo, gali būti skirtas ne tik uogauti ar grybauti, bet gali ir atstoti valtį. Jo pagrindas nupinamas iš vytelių, jas aptraukiant oda ar medžio žieve, nendrėmis, o mūsų laikais – vandeniui nepralaidžia medžiaga. Apvalainas krepšys dar ir dabar naudojamas kai kuriuose regionuose: ne tik Vietname, Tibete, Indijoje ar Irake, bet ir Vakarų Europoje – Airijoje, Velse. Vanduo kūrė civilizaciją ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Vėlyvajame akmens amžiuje (apie 2500 m. pr. Kr.) klestėjo žvejų gyvenvietė, įsikūrusi prie Šventosios upės. Upės žiotys knibždėjo žuvų. Joms gaudyti žmogus išmoko iš liepos karnų regzti tinklus, iš pušies skalų – bučius, o iš žievės – plūdes. Pavykdavo pagauti iki 1,3 m ilgio lydekų, iki 70 cm ilgio sterkų, didesnių nei pusė metro karšių, o kartais išvilkdavo į krantą beveik 2 metrų šamą. Pietų ar vakarienės šventojiškiai skanavo otų, plekšnių, o kartais pasigaudavo menkių, lašišų. Jūroje jie medžiojo ruonius, miškuose – šernus, briedžius, lapes ir elnius.
