LAIVAS: Priešais jus magistralinis koridorius – tai laivo arterija, jungianti laivo erdves. Iš čia galima patekti į gyvenamas patalpas, kajutes, prausyklas, sonaro patalpą ir proviziją, net ir į žemesniuose deniuose esančius kubrikus. Koridoriuje yra medinė spinta – arsenalas, kur laikomi automatai, pistoletai, signalinės raketos, šoviniai. Greta – gesintojų įranga: kvėpavimo balionai, gesintuvai ir nedegūs kostiumai. Kai laivas pasineria į jūros platybes, čia, koridoriuje vyksta įgula išskirstymas į budėjimus, pasiruošimas iššūkiams.

LAIVAS: Dešinėje pusėje yra puskarininkių kajutkompanija – ramybės oazė, kur aukštesnieji seržantai ir puskarininkiai trumpam pabėga nuo laivo ritmo, išgeria kavos ir pailsi. Dienos metu, pagal laivo tvarkaraštį, čia susirenka įgulos nariai trumpoms pertraukėlėms. Tačiau, kai prasideda minų medžiojimas, šis kambarys tampa saugiu prieglobsčiu – įgula čia apsistoja dėl saugumo, būdami virš vaterlinijos būna pasirengę bet kokiam netikėtumui.

LAIVAS: Šalia puskarininkių kajutkompanijos yra Karininkų kajutkompanija, kurioje alsavo laivo dvasia. Čia poilsiui susirinkdavo karininkai, bet viena taisyklė buvo šventa – niekas nedrįsdavo sėsti į laivo vado vietą. Karininkai, viršilos, likę jūreiviai – visi turėjo savo erdvę, tačiau vado kėdė buvo ypatinga. Jei kas nors pamiršdavo šią nerašytą taisyklę ir drįsdavo atsisėsti, ne tik raudonuodavo iš gėdos, už tai laukdavo įgulos sugalvotos bausmės. Vado kėdė mums visiems buvo priminimas apie pagarbą ir tvarką laive.

LAIVAS: Laivas slepia savyje daugiau nei tik mechaniką – kiekvienas jo kampelis turi savo ypatingą paskirtį. Pavyzdžiui ABC patalpa. Kasdien tai tiesiog vieta karininkų higienai, tačiau esant grėsmei, ši patalpa tampa filtru, per kurį pereina kiekvienas įgulos narys, į laivą sugrįžęs po kontakto su atominio, biologinio ar cheminio ginklo pavojumi. Pirmiausia – individualus švarinimas, dezaktyvacija milteliais, tada – dušas. Tik tada karys gali sugrįžti į saugų laivo prieglobstį.

LAIVO VADAS: Kiekvienas laivo vadas turėjo savo vienvietę kajutę, mano, Rimanto Preimanto, tarnaujant „Sūduvyje“ 2005–2014 metais, kajutės durys visada buvo atviros. Nesvarbu, ar karys norėjo pasikalbėti apie asmeninius rūpesčius, ar reikėjo spręsti tarnybos klausimus, durys niekada nebuvo uždarytos. Juk vadui reikia ne tik vadovauti, bet ir girdėti.
Laivo vado našta – sunki, nes esi atsakingas už viską: įgulą, laivo saugumą, ginkluotę. Vienas laivo vadas visko nesukontroliuos, tam šalia yra karininkai, bet galutinis sprendimas krenta ant mano pečių. 
Mano istorija prasidėjo toli nuo jūros. Gimiau Baisogaloje, Radviliškio rajone – mažame miestelyje, apie 200 kilometrų nuo jūros. Iki tol jūrą mačiau tik per trumpas vasaras, kartą per metus. Bet viskas pasikeitė 12 klasėje, kai tėvukas pastebėjo laikraštyje skelbimą, kviečiantį jaunuolius į atranką į Vokietijos Jūrų karo akademiją. Vokiečių kalbą mokiausi mokykloje, todėl nusprendžiau pabandyti. Jūra atrodė tolimas pasaulis, bet, kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Įstojau, ir gyvenimas pradėjo nebesiskirti nuo bangų ir vėjų.
Mokslai Vokietijoje buvo nelengvi. Pirmą kartą nepavyko išlaikyti kalbos egzamino – buvau grąžintas atgal. Bet aš stengiausi ir grįžau patobulėjęs. Antrą kartą egzaminą išlaikiau puikiai ir baigiau Karinių jūrų pajėgų akademiją Vokietijoje kaip vienas geriausių užsienio studentų, buvau apdovanotas už pasiekimus. Įdomu, kad būtent Vokietijoje pirmą kartą užlipau ant laivo „Sūduvis“. Tada buvau dar kariūnas, jaunas studentas, bet netrukus šis laivas tapo mano tarnybos namais. Kai baigiau mokslus, „Sūduvis“ laukė manęs kaip senas draugas. Taip ir prasidėjo mano kelionė jūroje, be kurios dabar savo gyvenimo net neįsivaizduoju.

LAIVAS: kilkime į viršutinį denį.