LAIVAS: Esame pirmajame kubrike – dabar ši vieta atrodo kitaip nei tada, kai dar plaukiau per vandenis. Šioje jaukioje patalpoje kadaise gyveno devyni įgulos nariai, jų lovos, spintelės ir paprastas stalas. 1999 metais, kai laivas sugrįžo į Lietuvą, čia apsigyveno įvairių kovinių dalių privalomosios tarnybos kariai. Tačiau laikui bėgant, dėl saugumo jie buvo perkelti giliau į laivo vidų, į antrąjį kubriką. Vėliau šią vietą užėmė elektromechaninės kovinės dalies kariai – strategiškai patogesnė pozicija, nes mašinų skyrius buvo visai šalia. Įgulos nariai čia leisdavo laisvalaikį, ilsėdavosi, pietaudavo. Kadangi tai laive daugiausiai erdvės turinti patalpa, dažniausiai čia vykdavo įgulos susirinkimai aptarti darbinius klausimus.

Foninis garsas: kviečia vieną iš įgulos narių ,,Sistemininkų komanda į vietas, sistemininkų komandos vadui ir sistemininkui pasiruošt. Kartoju: sistemininkų komandos vadui ir sistemininkui pasiruošt‘‘.

SISTEMININKAS: Gyvenimas jūroje gražus, jeigu tavęs nekamuoja jūros liga. Dėl bangavimo ir kvapų atsirandanti liga, dėl kurios 3–4 dienas nesinori nei valgyti, nei gerti, tik pykina. Ir dabar, stovėdami laive, jūs turbūt jaučiate tą kvapą, kuris per daugelį metų įsigėrė į laivo sienas – tai dyzelio ir tepalo aromatas.
SISTEMININKŲ VADAS: Kai bėgdavai prie borto, visi sakydavo: „Laikykit Kielą, kad neiškristų už borto!“.
SISTEMININKAS: Aš esu Andrius Kiela, tarnavau laive „Sūduvis“ sistemininku aštuonerius metus. Tarnybą „Sūduvyje“ pradėjau 2006 metais kaip privalomosios karo tarnybos karys ir 9 mėnesius ėjau motoristo pareigas. Po poros mėnesių 2007 metais pradėjau profesionalią tarnybą. Pirmas atėjimas į laivą po tų kelių mėnesių miške - ir viskas apsisuko 180 laipsnių, visiškai kita tarnybos specifika. O paskui tas ,,Sūduvis‘‘ taip ,,prikibo‘‘, kad nesinorėjo niekur kitur eiti. Mane nuo jūros ligos gelbėdavo tik vaistai ir pirmajame kubrike esanti ramybė. Šioje laivo dalyje bangavimas buvo silpniausias – taip sutapo, kad čia ir gyvenau.
SISTEMININKŲ VADAS: Esu Darius Auškelis, sistemininkų komandos vadas. Mano tarnyba karinėse jūrų pajėgose prasidėjo 1998 metais, kai buvau pašauktas atlikti privalomąją karo tarnybą. Kadangi turėjau jūrinį išsilavinimą, tai buvo mano bilietas į laivyną. Po pusmečio tarnybos, 1999 metais gavau pasiūlymą iš būsimojo laivo EMKD vado prisijungti prie naujai formuojamos „Sūduvio“ įgulos. Tarnavau „Sūduvyje“ nuo pat jo kelionės pradžios 1999 metais iki pat laivo išleidimo į atsargą su ketverių metų pertrauka. 2021 metais man teko paskutinį kartą nuleisti laivo vėliavą. Buvo nelengva atsisveikinti su laivu, kai jam atiduota tiek daug metų. Laivas tapo didele mano gyvenimo dalimi. Buvau pavaldus elektromechaninės kovinės dalies vadui (EMKDV), o man – sistemininkas.
SISTEMININKAS: Aš.
SISTEMININKŲ VADAS: Taip, dirbome kartu. Andriui visad buvo – neduok pavalgyti, duok pakalbėti. Bet dirbome susikaupę, tvarkėmės su paskirtomis užduotimis ir iškilusiais iššūkiais.
SISTEMININKŲ VADAS: Turėjau seną, vokišką knygutę, kurią laikydavome EGP (energetinio gyvybingumo poste). Joje buvo pavaizduotos visos sistemos – vandens, kuro, oro, tepalų – tai buvo tarsi mūsų biblija. Ši knygelė matė daugiau gyvenimo nei kai kurie mūsų įgulos nariai.
SISTEMININKAS: Talpyklos „Sūduvyje“ buvo gyvybiškai svarbios: kuro tilpdavo 32,6 tonos, tepalų – 1,25 tonos, o gėlo vandens – 12,5 tonos. Ilguose plaukiojimuose vandenį reikėjo taupyti – tik virėjai, medikai ir motoristai galėjo naudotis dušais dėl darbo pobūdžio. Kiti turėjome apsieiti be jų. Bet kažkaip nesureikšminome to. Laivas buvo jaukus. Kai pagalvoju apie tuos laikus, atrodo, kad „Sūduvis“ buvo kaip pirmoji meilė – tokios meilės nepamiršti.

Foninis garsas: ,,Jūsų budėjimas baigtas‘‘.

LAIVAS: keliaukime.