Linijos
Menkė Celofanus

Distopija – nepageidaujama bei bauginanti visuomenė

Distopija ar realybė? Kaip turime pakeisti kasdienį savo elgesį, kad menkės kepenys būtų švaresnės 2050-aisiais?

Ar žinote, kad visai neseniai, mes, menkės, buvome vienos švariausių žuvų? Dabar, girdėjau, specialistai nerimauja dėl mūsų, nes esame sukaupę aibę kažkokių nuodų, kuriuos pasisaviname iš aplinkos. Į aplinką juos išskiria neteisingas atliekų ir cheminių medžiagų deginimas. 
Ech, kažkada buvau vikri plėšrūnė. Turėčiau būti mitybinės piramidės viršūnėje kartu su lašišomis, unguriais ir otais, tačiau dėl tų, į mano organizmą patekusių teršalų, aš nusilpau. Ir taip smarkiai, kad dabar kaip magnetas traukiu plūduriuojantį plastiko šlamštą. Jaučiuosi lyg apsvaigusi, tad dažnai įsipainioju į paliktus tinklus. Beje, mane vis dar žvejoja – matyt, žuvauja tie, kas dar negirdėjo, jog mano kepenų valgyti jau nederėtų. Vis dėlto, kartais tyliai pasidžiaugiu savo labai plastiška, išsigimusia uodega. O promočiutė sako, kad geriau tvirta ir trumpesnė nei tokia.  
Tie žmogaus pasaulio aksesuarai – nieko gero. Mano kūnas ir viduje nesveikas, ir išorė – ne kokia. Dėl to dažnai atsiskiriu ame nuo būrio: slepiuosi, nebendrauju su savais, plaukioju ten, kur mažai kas matytų. Manau, visa mūsų giminė – ties išnykimo riba.

Keli faktai apie Menkę Celofanus:

Kūno forma: mažai pakitusi, tačiau apaugusi plastiko ir tinklų liekanomis.
Judėjimas vandenyje: dėl cheminės taršos smarkiai pažeistos kepenys, todėl menkė nusilpusi.
Išvaizda: gan lengva menkę supainioti su vandenyje plūduriuojančiu plastikiniu maišu, pelekai suspausti plastiko virvėmis.

Mokslininkų komentaras:

Visoje Baltijos jūroje, ne tik prie Lietuvos krantų, dioksinų ir furanų koncentracija menkėse viršija didžiausias leistinas normas. „Švedijos dietologai teigia, kad Baltijos jūroje sugaunamų žuvų per daug valgyti nereikėtų. Baltijos jūra lieka užteršta, nes uždara“, – teigė S. Karalius.

Menkė Celofanus